Aritmetikos dviprasmybės
Pernai birželį Hagoje vykusiame NATO viršūnių susitikime aljanso narės sutarė gynybai skirti po 5 proc. BVP: 3,5 proc. turi būti tiesioginės gynybos išlaidos, o kaip išleisti likusį 1,5 proc., tiksliai neapibrėžta. Hagos deklaracijoje minimi keli pavyzdžiai: civilinės infrastruktūros ir ryšių tinklo apsauga, gyventojų atsparumo didinimas.
Naujausiame tyrime RUSI ekspertai ragina standartizuoti 1,5 proc. tikslą ir vertinti investicijų pridėtinę naudą, kad į šiuos procentus nebūtų įskaičiuojamos nacionalinių vyriausybių jau anksčiau planuotos išlaidos. NATO narės turėtų pateikti su gynybos planais suderintus nacionalinius atsparumo planus, mano ekspertai. Prioritetą jie siūlo skirti infrastruktūros projektams, teikiantiems tiek civilinę, tiek karinę naudą – tokios investicijos esą atsipirktų ne tik karo atveju, bet jau dabar.
Autoriai ragina ypač saugoti jūrinius vėjo parkus nuoatakų – tai apima transformatorių stotis ir kabelius, kuriais energija perduodama į krantą.
RUSI ekspertai remiasi karo Ukrainoje patirtimi, atsižvelgia ir į Europos energetikos, logistikos situaciją – pvz., primena jau net ir civilių poreikių nebetenkinančią Europos kelių, geležinkelių būklę. Kitam ES finansiniam laikotarpiui Europos Komisija siūlo dešimteriopai padidinti lėšas kariniam mobilumui – iki 17,6 mlrd. eurų. Pagrindinis principas: jungtys turėtų tarnauti tiek civiliams, tiek kariuomenei.
Investicijos, pasak tyrimo, visų pirma turėtų būti nukreiptos ten, kur dabar nuolat kyla spūstys, kur erdve nebepasidalija keleivinis ir krovininis transportas, – pvz., į transporto koridorius tarp Prancūzijos ir Ispanijos per Pirėnus arba Alpių perėjas tarp Italijos ir Austrijos.
Gynybos pramonei turi būti teikiamas prioritetas dalijantis elektros pajėgumus, mano RUSI ekspertai, primindami Norvegijos atvejį, kai šaudmenų gamykla „Nammo“ dėl elektros turėjo konkuruoti su „TikTok“ duomenų centru.
Dviguba nauda
RUSI ekspertai argumentuotai sieja gynybą ir vadinamąją atsinaujinančią energetiką. Ukrainos patirtis rodo: decentralizuota energetikos sistema, pvz., saulės elektrinės, didina šalių gynybinį atsparumą.
Baltijos šalių elektros tinklų sistema, nors ir sinchronizuota su žemyninės Europos tinklu, dėl ribotos fizinės jungiamosios galios ir nepakankamų rezervų, anot RUSI, tebėra silpna, todėl tam reikėtų tikslinių investicijų, kurias būtų galima priskirti minėtai 1,5 proc. BVP kategorijai.
RUSI ekspertai siūlo strateginį gamtos atkūrimą (pelkės, upių salpos, miškai priešakinėse zonose) pripažinti ilgalaike atsparumo investicija.
Autoriai ragina ypač saugoti jūrinius vėjo parkus nuo atakų – tai apima transformatorių stotis ir kabelius, kuriais energija perduodama į krantą. Gamtinių dujų infrastruktūra – pati pažeidžiamiausia energetikos sistemos dalis.
Gynybai priskirtinomis lėšomis galėtų būti ir retųjų žemių elementų, kurie būtini armijos reikmėms svarbių baterijų, mikroschemų gamybai, tiekimo grandinių diversifikavimas ir atitinkamų mokslinių tyrimų finansavimas.
RUSI siūlo investicijas vertinti pagal tai, kaip jos atliepia skirtingus sąjungininkams tenkančius vaidmenis. Priešakinėms valstybėms (Baltijos šalys, Suomija, Norvegija, Lenkija) Rusijos puolimo atveju reikėtų išlaikyti operacinį atsparumą, užtikrinti esminių civilinių paslaugų tęstinumą, sudaryti sąlygas aljanso partnerių pajėgų ir karinės technikos priėmimui ir tolesniam judėjimui.
Tranzito valstybės (Prancūzija, Vokietija, Čekija, Slovakija), turėtų užtikrinti saugų pajėgų ir energijos judėjimą į šiaurės rytus. Pakrantės valstybės (Danija, Vokietija, Norvegija, Švedija, Jungtinė Karalystė) – saugoti jūrų energetikos infrastruktūrą ir laivybos kelius.
Mažiau pažeidžiamos valstybės (Prancūzija, Italija, Ispanija, Jungtinė Karalystė) – veikti kaip pramonės ir energetikos mazgai, tiekiantys išteklius frontui.
Gamta – strateginis turtas
Priešakinių valstybių fizinę aplinką – miškus, pelkes, upių salpas – ekspertai laiko strateginiu turtu, leidžiančiu formuoti priešininko manevrus ir sulėtinti puolamuosius veiksmus.
Anot RUSI, galima suderinti ekologiją, tvarumą ir strateginius Aljanso tikslus. „Tinkamai nukreiptos papildomos lėšos galėtų būti skirtos infrastruktūros, atsparumo ir gamtos atkūrimo projektams, kurie padėtų realizuoti pagrindines NATO užduotis ir mažintų išmetamųjų teršalų augimą bei biologinės įvairovės nykimą", – rašo Danas Marksas ir Edas Arnoldas.
Jų ataskaitoje minimi du prie Estijos sienos su Rusija esantys ežerai (Peipaus ir Pskovo), kurie ribotų galimą rusų puolimo arealą. Agresorius galėtų veržtis į vakarus tik per maždaug 45 km pločio sienos ruožą šiaurėje tarp Suomių įlankos ir Peipaus. Toks plyšys būtų per siauras galimoms pajėgoms. Jei šioje teritorijoje būtų atkurtos pelkės ir šlapynės, puolimą būtų galima sulėtinti, nukreipti į siauresnį koridorių, piečiau Pskovo ežero. Tai suteiktų NATO pranašumą rengiant dirbtines gynybines pozicijas.
Kitas RUSI minimas pavyzdys – Lenkija, 2,4 mlrd. eurų skirianti Rytų skydo gynybiniam planui. Ši iniciatyva greičiausiai derins dirbtines karines gynybos sistemas, tokias kaip prieštankinės tranšėjos, kartu su natūralių šlapynių atkūrimu ir miško atsodinimu, siekiant sulėtinti galimą Rusijos puolimą.
RUSI ekspertai siūlo strateginį gamtos atkūrimą (pelkės, upių salpos, miškai priešakinėse zonose) pripažinti ilgalaike atsparumo investicija.
Apie Lietuvos pelkes RUSI ekspertai neužsimena.
Iki Rusijos invazijos į Ukrainą apie pelkių atkūrimą daugiausia kalbėta pasaulinės biologinės įvairovės strategijos kontekste. ES gamtos atkūrimo reglamentas numato iki 2030 m. atkurti bent 20 proc. teritorijų, pirmiausia – pelkių. Siekiant šių tikslų Lietuvoje jau pradėta atkurti pelkes (pvz., Aukštumalos, Amalvo ar Padustėlio). Planai atkurti šiuos unikalius gamtos objektus įtraukti ir į Baltijos gynybos linijos projektą.
Natūralūs spąstai
Apie tai, kad natūrali gamta, pelkės, kurias dešimtmečiais bandyta aukoti žemės ūkio, susisiekimo tinklų reikmėms, galėtų būti naudinga gynyboje, kalbama jau kuris laikas. Tiesa, dažniau šias idėjas skleidė gamtosaugininkai, pelkių tyrinėtojai, todėl diskusijų apie gynybą kontekste jų balsui stigo svorio. Ekspertų, tokių kaip autoritetingojo RUSI atstovų, nuomonė šiuo atveju tampa svariu argumentu.
Žinomi durpynų tyrėjai Hansas Joostenas, Malte Schneideris ir Franziska Tanneberger iš Greifsvaldo pelkių centro (Vokietija) dar pernai balandį paragino imtis ekologiškai orientuotos Europos gynybos. Savo pranešime jie priminė 2018 m. Baltarusijos valstybinio universiteto karinio fakulteto išleistą inžinerinių skaičiavimų vadovėlį, kuriame kalbama apie karinės technikos judėjimą pelkėmis, klampynėmis. Pvz., teigiama, kad 1 kv. m drėgno durpyno gali atlaikyti 75 proc. mažesnį svorį nei nusausintas durpynas. „Natūraliai drėgni ir vėl užpelkinti durpynai yra neįveikiami tankams, sulėtina kariuomenės judėjimą, verčia formuoti nuspėjamus koridorius, kuriuos lengviau ginti“, – rašo H. Joostenas, F. Tanneberger ir M. Schneideris.
Jų koncepcijoje kalbama apie gynybinę liniją iš trijų didelių esamų ir atkurtų durpynų bei natūralių miškų juostų Ukrainoje, rytų Lenkijoje, Baltijos šalyse, Suomijoje ir Rumunijoje.
Gamtosaugininkai dažnai primena ir ukrainiečių patirtį. 2022 m. vasarį, kai Rusijos kariuomenė iš Baltarusijos naudojosi keliais, vingiuojančiais per pelkes, pelkingus miškus palei Pripetės ir Dniepro upes. Ukrainiečiams suardžius užtvanką šiaurės vakariniame Kijyvo pakraštyje, skiriančią Irpinės upę ir Kijyvo jūrą, rusų planuotos operacijos laukas pernakt virto neįveikiama kliūtimi.
Panašių pavyzdžių karo istorijoje – daugybė. XVI ir XVII a. olandai griovė pylimus, kad šitaip sukelti potvyniai sustabdytų ispanų, prancūzų pajėgas. Garsiajame Hemingšteto mūšyje 1500 m. laisvųjų valstiečių Ditmaršeno respublika nugalėjo dvigubai gausesnes Danijos karaliau pajėgas, nes sumaniai pasinaudojo kraštovaizdžio ypatybėmis.
XIX a. pradžioje legendinis prūsų karo strategas Carlas von Clausewitzas savo veikale „Apie karą“ pelkėms skyrė atskirą skyrių. Po Napoleono nesėkmės neįveikiamose Rusijos pelkėse, visi pagrindiniai Antrojo pasaulinio karo puolimai buvo vykdomi žiemą.
(be temos)
(be temos)
(be temos)