Pereiti į pagrindinį turinį

Penkeri metai žaizdų neišgydė

2010-09-04 23:59
Nesėkmė: per penkerius metus JAV vyriausybė išleido 143 mlrd. dolerių Naujajam Orleanui atstatyti, bet iki šiol kai kurie miesto rajonai atrodo lyg vaiduokliai.
Nesėkmė: per penkerius metus JAV vyriausybė išleido 143 mlrd. dolerių Naujajam Orleanui atstatyti, bet iki šiol kai kurie miesto rajonai atrodo lyg vaiduokliai. / AFP nuotr.

Nors nuo pražūtingo uragano Katrinos jau praėjo penkeri metai, kaip rašo britų dienraštis "The Guardian", labiausiai šios gamtos stichijos nusiaubto Naujojo Orleano (JAV) gyventojai negali atsigauti iki šiol.

Simbolinės laidotuvės

Prie atviro karsto gedėtojai iš lėto prieina vienas paskui kitą. Kai kurie meta paniekinamą žvilgsnį ir greitai nusisukę išnyksta minioje. Kiti tiesia rankas į karstą, tarsi bandydami nusiplauti baisių atsiminimų bagažą. Visi karste palieka lapelį su užrašu.

"Kadangi tai bažnyčia, aš elgsiuosi gerai, – tyliai pratarė vienas gedėtojų. – Per tave netekau savo namo. Tu gali atimti man gyvybę, bet niekada nesunaikinsi mano dvasios."

"Ačiū Dievui, tu išėjai, bet niekada nebūsi pamirštas", – teigė kitas.

Praėjus penkeriems metams Naujojo Orleano bendruomenė rugpjūčio 29 d. surengė baisiojo uragano Katrinos laidotuves. 2005 m. uragano sukeltas potvynis pralaužė dambas ir užliejo didžiąją dalį miesto. Žuvo apie 1,8 tūkst. gyventojų, daugiau nei milijonas pasitraukė ir dauguma iš jų tikriausiai niekada nebegrįš. Iki šiol dešimtys tūkstančių gyvena nameliuose su ratais gretimose valstijose. Tie, kurie grįžo, išvydo namų griuvėsių dykumą ir susidūrė su didžiuliu nedarbu.

Naujojo Orleano katalikų arkivyskupas Gregory Aymondas įsitikinęs, kad simbolinės uragano laidotuvės atneš ramybę, bent truputį sumažins skausmą ir užkirs kelią nevilčiai. Jam pritarė šalia stovintis evangelikų pastorius Jesse'as Boydas: "Mes čia, kad pasakytume "arrivederci", "adios", "viso gero" Katrinai. Ilsėkis ramybėje."

Kur tie milijardai?

Per penkerius metus JAV vyriausybė išleido 143 mlrd. dolerių (apie 386,1 mlrd. litų) statyboms ir visuomeninių pastatų bei privačių namų, tiltų ir kelių rekonstrukcijai. Tai didžiausia tokio tipo programa Jungtinių Valstijų istorijoje.

Tačiau neviltis ir pyktis, kurį liejo gedėtojai į karstą metamuose rašteliuose, trykšta ir atspindi didžiosios dalies Naujojo Orleano gyventojų požiūrį. Mat atstatyti buvo tik tam tikri miesto rajonai. Pavyzdžiui, garsiajame Naujojo Orleano Prancūzų kvartale vėl gausu turistų ir baltaodžiai džentelmenai nusėdę vietos restoranus lyg čia nieko niekada nebūtų nutikę.

Tačiau netoli "Katrinos laidotuvių" esantis rajonas atrodo kaip iš fantastinio filmo apie pasaulio pabaigą. 3112 numeriu pažymėtas namas stovi vienas. Nei iš kairės, nei iš dešinės ar priešais bei iš už vidinio kiemo nėra jokių kitų pastatų ženklų. Visur apžėlusi žolė, nors kažkada čia stovėjo namas prie namo. Daugiau nei trečdalis šio kvartalo gyventojų negrįžo.

Sugrįžusių laukia vienatvė

Kitame rajone, kur anksčiau gyveno Amerikos juodaodžiai darbininkai ir kuris gan smarkiai nukentėjo nuo potvynio, tik viena ketvirtoji gyventojų sugrįžo į savo namus. Vienas tokių – Henry Irvinas, kurio namas St. Luis aveniu stovi bene vienintelis.

"Kaimynų namas atsidūrė kone ant mano namo stogo. Namai buvo pilni vandens. Viskas, kas buvo viduje, sunaikinta. Visas mano turtas, – kalbėjo jis. – Savanoriai išvalė mano namą, o tada mes jį perstatėme. Viską reikėjo daryti iš naujo."

74-erių H.Irvinas pasitraukė dieną prieš uraganui ateinant į miestą. Vėliau jis trejus metus su artimaisiais gyveno kažkur netoli, namuke su ratais. Galiausiai 2008-aisiais vyras sugrįžo namo.

"Stengiausi, kad viskas kuo greičiau būtų padaryta, nes nėra nieko blogiau nei gyventi tame prakeiktame namuke su ratais. Dauguma mano kaimynų išvykę. Šiame skvere – tik mano namas, visur aplink tuščia. Pasukite už kampo ir pamatysite, kad čia nėra nieko, išskyrus žolę ir medžius, – kalbėjo H.Irvinas. – Buvo laikai, kai kiekvienas pažinojo kiekvieną. Viskas pasikeitė. Nebėra nei žmonių, nei bendruomenės. Galbūt mes galime ką nors padaryti geriau, bet jie turi mums atrėžti tinkamą dalį pyrago. Yra daugybė žmonių, kurie nori sugrįžti, bet jie negali, nes neturi pinigų savo namams atstatyti arba negali leisti savo vaikų į mokyklas, nes jų paprasčiausiai nėra. Paramą gauna tik žmonės, turintys didelius namus."

Tik viena iš penkių mokyklų šiame rajone atnaujino veiklą. Šimtai smulkiųjų verslininkų taip pat neatkūrė savo verslo.

Nelygybės aukos

"Tai rasizmas. Nuo rasizmo kenčiame jau daug metų, – teigė H.Irvinas. – Yra žmonių, kurie nori, kad mes visi iš čia išsinešdintume. Kai kurie dideli asmenys šiame mieste bando nupirkti visą šią žemę ir įrengti žaliąją zoną su viešbučiais ir lošimo namais."

Tokios sąmokslo teorijos labai paplitusios visoje vietovėje, nors jas neigia tiek miesto, tiek valstijos valdžia. Vis dėlto praėjusį mėnesį teismas nusprendė, kad juodaodžiai diskriminuojami dalijant paskolas atstatymo darbams.

Luizianos valstija siūlo žmonėms iki 150 tūkst. dolerių (405 tūkst. litų) savo namų rekonstrukcijai, bet paraiškų suma negali būti didesnė nei buvo nuosavybės vertė prieš uraganą. Neturtingų rajonų, kuriuose ir iki 2005 m. nekilnojamasis turtas buvo pigiausias mieste, gyventojai labiausiai kenčia dėl šios nuostatos.

Todėl nenuostabu, jog naujausios apklausos rodo, kad Naujojo Orleano gyventojai tikina, jog jų gyvenimas vis blogėja, nors uraganas šėlo prieš penkerius metus. O dvigubai daugiau juodaodžių nei baltųjų teigė, kad jie dar neatsigavo nuo Katrinos šėlsmo.

Atsiminimai neapleidžia

Apie uraganą dažnai vietiniai kalba ne kaip apie nelaimę, kuri praėjo, bet apie laikotarpį, kuris tęsiasi iki šiol.

Doris Voitier iki šiol negali užmiršti siaubingų 2005-ųjų rugpjūčio pabaigos–rugsėjo pradžios akimirkų. Ji vienoje mokykloje liko prižiūrėti 250 žmonių, kurie nesugebėjo evakuotis, kai miestą užliejo vanduo. Viena prižiūrimų – pagyvenusi moteris, kuriai buvo amputuotos kojos, kitiems reikėjo invalido vežimėlių arba lašinių.

Šimtai žmonių suplūdo vėliau, kai vanduo pralaužė dambas. Trūko maisto ir gėlo vandens, o pagalba neskubėjo.

"Nebuvo jokios pagalbos. Kol pasaulis žiūrėjo į Naujojo Orleno senamiestį, mes buvome vandeny ir niekas mūsų neatėjo penkias dienas", – pasakojo moteris.

Šios nuoskaudos ir pyktis neišnyko.

"Tai buvo tikrų tikriausia katastrofa – kai prarandi viską: artimus žmones ir draugus, savo namus, netenki bendruomenės, kurioje gyvenai visą savo gyvenimą, ir jauti, kad niekam nerūpi ir niekas nenori tau padėti, – kalbėjo D.Voitier. – Aš esu 61-ų. Tai buvo lemiamas momentas mano gyvenime. Mes gyvenimą skirstome arba prieš Katriną, arba po Katrinos."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų