Idealas – distopija

2008 m. C. G. Yarvinas, prisidengęs slapyvardžiu Mencius Moldbug (pagal senovės kinų filosofą Mencijų, pabrėžusį stiprios valdžios ir moralės svarbą politikoje, ir Moldbug – naujadaras, galintis reikšti klaidingai suprogramuotą sistemą), aprašė savo ultrareakcinę technologinio autoritarizmo viziją.

Šioje distopijoje svarbiausia JAV technologijų metropolija San Fransiskas yra ne miestas, bet korporacijos „Friscorp“ valdoma teritorija. Jame visi gyventojai ir net laikini lankytojai nešioja radijo dažnio atpažinimo mikroschemas turinčias tapatybės korteles, renkama informacija apie visų DNR, nuskenuojama tinklainė, viešosiose erdvėse ir viešajame transporte įrengtos kiekvieną judesį fiksuojančios stebėjimo kameros, o automobiliai informaciją apie savo buvimo vietą ir keleivius siunčia valdžios institucijoms.

Tiems, kurie „nėra produktyvūs“ arba pažeidžia technologijų valdovų įsakymus, C. G. Yarvinas numatė nekokią ateitį – jų pavertimą „biodegalais komunaliniams autobusams“. Vėliau jis paaiškino, kad tai buvo pasakyta juokaujant, tačiau pasiūlė „humanišką alternatyvą genocidui“ – režimo priešininkų virtualizaciją. Jie būtų įkalinti „amžinoje vienutėje“ su „imersiniu virtualios realybės interfeisu“, kur galėtų gyventi „turtingą, prasmingą gyvenimą visiškai įsivaizduojamame pasaulyje“.

Skamba kaip šiurpi distopija. Vis dėlto C. G. Yarvinas – ne fantastinių knygų rašytojas.

Matematikos genijus

C. G. Yarvinas gimė 1973 m. liberalioje, sekuliarioje šeimoje. Jo senelis iš tėvo pusės buvo komunistas, tėvas dirbo JAV diplomatu. Jaunystėje C. G. Yarvinas demonstravo išskirtinius matematikos gebėjimus, tad jau 1985 m. buvo priimtas į Johnso Hopkinso universiteto matematikai gabių jaunuolių programą.

Intelektualinė kelionė, atvedusi C. G. Yarviną į radikalų mąstymą, prasidėjo anksti. Mokykloje jis peršoko tris klases, o XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje tapo vienu pirmųjų žmonių, prisijungusių prie interneto, kai šis dar vadinosi „Usenet“ ir buvo ne daugiau nei interneto forumas universitetų doktorantams ir programuotojams.

Anot C. G. Yarvino, demokratiją reikia pakeisti neokameralistiniu valdymo modeliu, pagal kurį valstybė turėtų būti valdoma kaip privati akcinė bendrovė.

Baigęs studijas prestižiniame Browno universitete (1988–1992), trumpai studijavęs informatikos doktorantūroje Berkelio universitete, C. G. Yarvinas pasinėrė į Silicio slėnio technologinę kultūrą. Būtent čia prasidėjo jo idėjinė evoliucija radikalaus antidemokratinio mąstymo link.

2007 m. Mencius Moldbug pradėjo rašyti tinklaraštį, kuriame išdėstė savo radikalią politinę filosofiją, vėliau tapusią žinomą kaip „Tamsioji Apšvieta“ („Dark Enlightenment“) arba neoreakcinis (NRx) judėjimas.

Įtakingi bendraminčiai

Pagrindinis C. G. Yarvino teiginys – Amerika yra valdoma neoficialios institucijos, kurią jis vadina Katedra. Ši institucija, sudaryta iš universitetų ir pagrindinės žiniasklaidos, kontroliuoja visuomenės nuomonę ir skleidžia progresyvias vertybes.

Anot C. G. Yarvino, demokratiją reikia pakeisti neokameralistiniu valdymo modeliu, pagal kurį valstybė turėtų būti valdoma kaip privati akcinė bendrovė, kurios akcininkai renka vykdomąjį direktorių su absoliučia valdžia.

„Jei amerikiečiai nori pakeisti savo Vyriausybę, jie turi įveikti diktatorių fobiją“, – aiškino C. G. Yarvinas. Jis ragino užtikrinti kuo didesnę gyventojų laisvę, tačiau, skirtingai nei sako daugelis libertarų, ją turi suteikti ne į gyvenimą nesikišanti valstybė, bet atvirkščiai: jos vadovas turėtų valdyti visiškai nevaržomai.

C. G. Yarvino idėjos ypač paveikė du įtakingus politinius veikėjus: būsimąjį JAV viceprezidentą Jamesą Davidą Vance’ą ir technologijų magnatą Peterį Thielą.

Šiandien C. G. Yarvinas laikomas P. Thielo „namų filosofu“ – ne tik asmeniškai konsultuoja milijardierių (tai patvirtina nutekėję elektroniniai laiškai), bet ir gauna jo finansinę paramą – 2013 m. P. Thielas investavo į C. G. Yarvino programinės įrangos startuolį „Tlön“. Jųdviejų panašus požiūris į demokratiją – P. Thielas viešai pareiškė „nebetikintis, kad laisvė ir demokratija yra suderinamos“, o tai tiesiogiai atspindi C. G. Yarvino antidemokratines pozicijas. Šie dvasiniai broliai, kaip juos vadina publicistai, sujungia intelektualinį technokratinį autoritarizmą su realiais finansiniais ir politiniais svertais.

J. D. Vance’o ryšys su Silicio slėniu prasidėjo, kai jis, dar studijuodamas teisę Jeilio universitete, išgirdo P. Thielo kalbą apie tai, kad protingi žmonės turėtų dirbti technologijų srityje, o ne gaišti laiką elitinėse mokyklose. Po šios kalbos J. D. Vance’as susisiekė su P. Thielu ir šis pakvietė jį į Kaliforniją.

Trumpai padirbęs teisininku J. D. Vance’as persikėlė į San Fransiską, pradėjo dirbti P. Thielo įkurtoje kompanijoje „Mithril Capital“. Būtent ten jis parašė garsiąją knygą „Hilbilio elegija“, pagal kurią vėliau buvo sukurtas filmas.

Kai J. D. Vance’as grįžo į Ohajų ir įkūrė fondą „Narya Capital“, P. Thielas investavo į jį. 2022 m. P. Thielas išleido stulbinamą 15 mln. dolerių sumą J. D. Vance’o senatoriaus rinkimų kampanijai. P. Thilas įtikino D. Trumpą paremti J. D. Vance’ą (nors šis anksčiau buvo palyginęs D. Trumpą su Hitleriu), o pernai – dar ir pasirinkti jį savo viceprezidentu.

Naujausia versija

2022 m. balandį C. G. Yarvinas savo tinklaraštyje aprašė viziją apie autoritarinį JAV valstybės pertvarkymą. Jis kalbėjo apie „puikią armiją“ „ideologiškai apmokytų“ ir lojalių fanatikų, kurie būtų paleisti į JAV biurokratiją užimti arba likviduoti kiekvieną instituciją. JAV institucijos, anot jo, turėtų būti „sistemingai atnaujintos“.

C. G. Yarvinas siūlė paskirti nacionalinį generalinį direktorių dar iki prezidento inauguracijos; suteikti vienai organizacijai absoliučią valdžią su galiomis, panašiomis į Sąjungininkų valdžią pokario Japonijoje ar Vokietijoje; sumažinti prezidento vaidmenį iki valdybos pirmininko, kuris tik prižiūri generalinį direktorių, o šiam suteikti galių kontroliuoti karjeros diplomatų biurus, Iždo departamento mokėjimų sistemą ir amerikiečių asmens duomenis.

Šiandien skaitant C. G. Yarvino tekstą sunku nepagalvoti, kad jis – E. Musko vadovaujamo Vyriausybės efektyvumo departamento programos dalis. 75 tūkst. valstybės tarnautojų siūloma išeiti iš darbo, likę privalo patvirtinti savo lojalumą ir patikimumą. Visos ministerijos turi pateikti masinio personalo mažinimo planus.

Pats C. G. Yarvinas prieš kelerius metus įvardijo E. Muską kandidatu į „aukščiausiojo diktatoriaus“ postą savo vizijoje, nors pastarasis viešai kol kas neparėmė C. G. Yarvino ir jo idėjų.

Kad ir kaip būtų, bet per jam priskirtą departamentą E. Muskas ne tik daro įtaką Vyriausybės reformoms, bet ir perima valstybines institucijas. Jo komanda, sudaryta daugiausia iš jaunų nepatyrusių veikėjų, perima kontrolę tokiose svarbiose įstaigose kaip Personalo valdymo tarnyba, JAV tarptautinės plėtros agentūra ir Nacionalinė vandenynų ir atmosferos tyrimų valdyba.

Vyriausybės efektyvumo departamentas gavo prieigą prie finansinės infrastruktūros, įskaitant Iždo departamentą ir federalines mokėjimų sistemas. Tai suteikia E. Muskui precedento neturinčių galimybių daryti įtaką ekonomikos procesams ir valstybės išmokoms.

Vienintelis dalykas, stabdantis šią transformaciją, – JAV teismų sistema. Tačiau C. G. Yarvinas numatė ir šią kliūtį: „Generalinis direktorius, kurį jis išrenka, vadovaus vykdomajai valdžiai be jokio trukdymo iš Kongreso ar teismų pusės, tikėtina, perimant ir valstijų, ir vietos valdžias.“ Viceprezidentas J. D. Vance’as viešai pasisako prieš teismų kontrolę, teigdamas, kad „teisėjai neturi kontroliuoti teisėtos vykdomosios valdžios galios“.