„Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje“, – tikina politologas.

– Ar Milošo Zemano pergalę galima vadinti grėsme demokratijai?

– Galime tai vadinti populizmo pergale, bet labai supaprastintume visus reiškinius. Žinoma, prezidentą M. Zemaną būtų galima vadinama populistu. Tačiau tai tikrai nėra svarbiausia priežastis, kodėl jis laimėjo.

Rinkimuose jis surinko daugumą, nes daugelio yra laikomas patyrusiu politiku. Kita priežastis – jo varžovas antrajame ture – profesorius Jiří Drahošas politikoje naujokas ir tai buvo aiškiai matyti per kampaniją. Taigi galime sakyti, kad rinkimų rezultatus nulėmė patirtis politikoje.

– M. Zemanas žiniasklaidoje pristatomas, kaip nepritariantis migracijai, proputiniškų pažiūrų, euroskeptikas. Ką tai pasako apie Čekijos visuomenę? Kad jiems norisi tokių pažiūrų šalies vadovo?

– Šie apibūdinimai – trys skirtingos temos ir apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai. Būtų neteisinga jas suplakti į vieną.

Pirmiausia, taip, Čekijoje vyrauja antiimgracinės nuotaikos. Nors tai yra ir paradoksas, juk Čekijoje migrantų labai nedaug. Didžioji dalis iš tų kelių dešimčių pabėgėlių, kuriuos buvo priėmusi Čekija, iš čia jau išvažiavo. Daugiausia – į Vokietiją, iki kurios iš sostinės Prahos vos 3 val. kelio.

Tokias nuotaikas lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Čekijos gyventojus pasiekia nemažai informacijos iš neigiamos pusės apie migrantų gyvenimą Vokietijoje. Ir politikai seka šias nuotaikas.

Jei kalbėtume apie M. Zemano prorusiškus pasisakymus, taip, jų būta labai kontroversiškų. Pavyzdžiui, kad turėtume pripažinti Krymą, kaip Rusijos teritoriją. Tačiau dėl to nereikėtų jo vadinti Rusijos ar V. Putino sąjungininku. Tai tik vienas iš būdų, kuriais jis stengiasi būti visiškai priešingas politiniam elitui. Ir galbūt netgi dėl to jis sulaukia kaltinimų, kad yra finansuojamas Kremliaus. Savo pasisakymais jis nori priminti, kad siūlo priešingą vyraujančioms nuomonėms poziciją.

– Panašu į Donaldą Trumpą.

– Taip, tiesa (juokiasi). Skirtumas tas, kad D. Trumpas yra naujokas, o M. Zemaną galima vadinti veteranu – jis politikoje nuo 1998 m. Du kartus jis buvo šalies premjeru. Dabar tai antra prezidento kadencija.

Jis – politikos dinozauras, labai gerai jaučiantis visuomenės nuotaikas. Jis stengiasi atstovauti vidutiniam Čekijos rinkėjui. O politinio elito neigimas jam atneša sėkmę.

2003 m. jis turėjo pasitraukti iš politikos, kai buvo labai nepopuliarus premjeras. Vis dėlto po 10 metų jam pavyko sėkmingai grįžti į politiką.

– Taigi, jį galima laikyti ir labai gudriu politiku?

– Taip. Tikrai negaliu pasakyti, kad pritariu jo pažiūroms, tačiau reikia pripažinti – jo politinė taktika yra sėkminga.

– Jūsų su kolega straipsnyje rašoma, jog nėra tikėtina, kad Čekija pasuktų Lenkijos pėdomis. Kokie saugikliai tai užtikrintų?

– Pirmiausia dėl to, kad prezidentas Čekijoje iš esmės neturi galios. Aš vadinu jį „aukščiausiuoju troliu“. Jis „trolina“ politinį elitą, šaiposi iš jo. Kita vertus, jis neturi galių savo populistinėms pažiūroms įgyvendinti. Tai vyriausybės rankose. O vyriausybė neketina keisti užsienio politikos.

Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje. Politikai siekia dialogo su Briuseliu, jie mėgina aiškinti Čekijos problemas, bet tikrai nėra puolimo pozicijoje. Ir tai labai skiriasi nuo, sakykim, Vengrijos premjero Viktoro Orbano ar Lenkijos vyriausybės politikos.

– Vis dėlto daugelyje žiniasklaidoje priemonių, nušviečiant prezidento rinkimų rezultatus Čekijoje, kalbama apie pavojų demokratijai apskritai. Ar kas nors pasikeitė po šių rinkimų, juk M. Zemanas toliau lieka prezidentu?

– Taip, bet tai yra ir perspėjimo ženklas. Aliarmas Vakarų žiniasklaidoje keliamas dėl D. Trumpo, „Brexito“ atvejų, kuriuos Vakarų žiniasklaida vis dar virškina. Taigi natūraliai ieškoma kitų pavojaus ženklų, jie sustiprinami ir susiejami.

Tikrai neteigiu, kad augantis populizmas nekelia pavojaus, Tačiau, mano nuomone, trūksta analizės, kodėl jis auga. Populizmas auga, deja, ne dėl Rusijos įtakos. Jis auga šalies viduje. Visuomenės suskilusios. Matome didžiulę poliarizaciją.

Daugybė visuomenės narių jaučiasi apleisti politinio elito, jie jaučiasi palikti vieni tvarkytis su savo socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Ir jeigu Europos Sąjunga kartu ir kiekviena atskira šalis narė neatsakys į tokią daugelio žmonių būseną ir ją ignoruos, populizmas niekur nedings, kad ir kiek dėl to panikuotume.

M. Zemaną, vadinčiau atsitiktiniu populistu, kuris naudojasi visuomenės nuotaikomis. Radikalios dešinės populistai yra tikroji grėsmė Europos Sąjungai ir santvarkai, prie kurios jau pripratome.