„Tai yra labiau maratonas negu sprintas. Aišku, kad galutinės pergalės tikrai pasiekti nepavyko. Pagrindinis tikslas surengti skaidrius, demokratiškus, konkurencingus rinkimus nėra įgyvendintas. Taip pat yra sumažėję protestų mastai arba jų apimtys nebėra tokios, kokios buvo anksčiau. Bet vis tik įvyko mentalinis lūžis, ir tai yra labai svarbu. Baltarusijos gyventojai įrodė, kad didžiulė visuomenės dalis yra nepatinkinta A. Lukašenkos režimu, nori pokyčių ir yra pasiryžusi dėl tų pokyčių kovoti. A. Lukašenkos pozicijos, nepaisant to, kad jis faktiškai vis dar kontroliuoja padėtį valstybėje kaip lyderis, yra susilpnėjusios, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau“, – kalbėjo L. Kojala.

„Pilietinės visuomenės lyderiai ir Baltarusijos opozicijos atstovai ne kartą yra sakę, jog jie nesitikėjo tokio masto smurto, tokio masto represijų prieš minias žmonių, kurias įgyvendino Baltarusijos režimas ir nusinešdamas aukas, ir susodindamas tūkstančius į kalėjimus, ir iki pat šios dienos turėdamas daugiau negu 600 asmenų, kurie laikomi politiniais kaliniais. Jėga A. Lukašenkos režimas sustabdė pokyčius, bet tikrai tai nereiškia, kad jie yra numalšinti. A. Lukašenkos režimas, suprasdamas tai, kad jo režimas „kliba“, naudoja pačias agresyviausias įmanomas priemones, kad išsilaikytų valdžioje dar bent kurį laiką“, – aiškino politologas.

„Išties, labai sunku rimtai vertinti tai, ką sako A. Lukašenka, todėl, kad jis daugybę kartų kartoja dalykus, kurie nebūtinai virsta kūnu. Tą sienų uždarymo aspektą jis tikrai eskalavo ne vieną kartą, bet jis niekada iki galo taip ir nebuvo realizuotas, kaip ir savo pasitraukimą yra apmąstęs įvairiais būdais per pastaruosius mėnesius, bet nieko konkretaus nepateikęs. Vertinti jį yra pakankamai sudėtinga, nes vis tik pagrindinė tezė išlieka stabili – kad „Vakarai arba kažkas iš išorės bando mus pulti, aš, A. Lukašenka, esu vienintelis Baltarusijos gynėjas, ir jeigu kita pusė būtų linkusi bendradarbiauti, mes staiga imtume ir kalbėtumėmės, pasiektume abiem pusėms reikalingų sprendimų“. Nors visi puikiai suprantame, kad jokie susitarimai su dabartiniu režimu, kuris nėra pripažįstamas jokiame Vakarų pasaulio kampelyje, nėra įmanomi. Tol, kol tas režimas kontroliuoja padėtį, tol tos problemos, kurios vyksta ir mūsų šalyje, tęsis“, – pasakojo jis.

Dabar tikrai yra dugnas, bet aš bijau, kad tas dugnas dar gali būti pramuštas ir kasimės dar šiek tiek giliau.

Anot L. Kojalos, dialogas su Baltarusija nėra įmanomas: „Jeigu tai yra režimas, kuris vykdo hibridinę agresiją prieš Lietuvą ir kitas mūsų kaimynines šalis, kuris neslepia to, kad naudoja tai kaip priemonę pasiekti geopolitinius rezultatus, kurio šalyje rengiamos „Zapad“ pratybos, tikrai didinančios įtampą regione... Jis reikalauja, kad kita pusė nusileistų, pripažintų jo legitimumą. Manau, kad šiandien kelio atgal, vertinant A. Lukašenkos statusą, nėra. Vienintelis Vakarų reikalavimas, įskaitant iš to plaukiančias sankcijas ir kitus veiksmus, yra skaidrūs ir nauji rinkimai“.

Kaip sakė politologas, Lietuva galėtų imtis papildomų sankcijų, atsakydama į A. Lukašenkos agresiją: „Viena vertus, tikrai dar ne visas potencialas išsemtas jau dabar taikomų sankcijų, pavyzdžiui, kalio trąšų – ne visos šio produkto apimtys yra sankcijų sąraše. Tai galėtų būti vienas iš sprendimų, kurį priimtų Europos Sąjunga, nes tam reikia visos bendrijos sprendimo. Kita vertus, tikrai yra naujų nišų, kuriose sankcijos gali plėstis ten, kur jos dar nėra taikomos, – ir į paties A. Lukašenkos artimiausią aplinką, ir į atskirus Baltarusijos ekonomikos sektorius. Be abejo, suprantant, kad dėl to kaštai tektų ir Baltarusijos, bet tuo pačiu suvokiant, kad vienas iš režimo išlikimo priežasčių yra tai, kad nėra nutrauktos visos finansinės gijos. Tas elitas, kuris supa A. Lukašenką, įskaitant jėgos aparatą, iš to vis dar lobsta“.

„A. Lukašenkos likimas yra priklausomas tik nuo režimo išlikimo. Kitaip tariant, A. Lukašenka tikrai neatsitrauks, bet jį supantys žmonės, jį supantys elito atstovai galbūt kitaip skaičiuoja situaciją. Jeigu spaudimas iš Vakarų būtų pakankamai didelis, galbūt jie permąstytų savo lojalumą režimo lyderiui. Tas gali pasikeisti, jeigu Vakarų spaudimas didės. Kita vertus, mes tuo pačiu turime suprasti: Vakarų galimybės tiesiogiai paveikti procesus Baltarusijos viduje yra pakankamai ribotos. Priemonių tikrai yra, tikrai ne visas potencialas yra išsemtas, bet labai daug priklauso ir nuo pačios Baltarusijos pilietinės visuomenės“, – komentavo L. Kojala.

Politologas sakė, kad iš A. Lukašenkos galima tikėtis tolesnių provokacijų: „Aš manau,  kad tai aprėpia ir migracijos temą, net jeigu srautai ims mažėti, tai tikrai nereikš, kad situacija negalėtų po kelių ar keliolikos mėnesių pasikartoti, ir pratybas, kurios vyksta šiuo metu ir kelia papildomą įtampą regione, dezinformacijos atakas, kurių tikrai matysime iš visos Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos, galbūt prisidedant ir Rusijai. Tad visos tos hibridinės priemonės gali būti intensyviau naudojamos ir ateity“.

„Aš manau, mes esame tikrai dugne. Buvo tikrai daug juodų periodų ir anksčiau, nepaisant Lietuvos norų ir lūkesčių gerinti santykius. Dabar tikrai yra dugnas, bet aš bijau, kad tas dugnas dar gali būti pramuštas ir kasimės dar šiek tiek giliau, nes potencialas gerėti santykiams su A. Lukašenkos režimu yra iš esmės nulinis“, – kalbėjo jis.