2008 metų Gruzijos ir Rusijos karas dėl separatistinės Pietų Osetijos truko tik penkias dienas, bet ir praėjus penkeriems metams Amiranas Gugutišvilis skaičiuoja jo kainą.

Šalia jo giminaičių išdegusio namo sienų vinguriuoja 1,2 m aukščio spygliuotos vielos spiralės, kurios skiria Rusijos remiamą Pietų Osetiją nuo Gruzijos kontroliuojamos teritorijos.

Ta spygliuota viela taip pat skiria A.Gugutišvilį nuo vaismedžių sodų, kurie kažkada buvo jo pragyvenimo šaltinis.

„Jausmas toks, tarsi gyvenčiau kalėjime“, – pasakojo 67 metų A.Gugutišvilis, rodydamas į vynuogynus, kuriuose dabar, kaip jis sako, patruliuoja tik ginkluoti rusų pasieniečiai su šunimis.

„Laisvės nėra – kokia čia gali būti laisvė?“ – klausia A.Gugutišvilis.

2008 metų rugpjūčio 8-osios naktį provakarietiškas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pradėjo puolimą atsiskyrusiai Pietų Osetijai atsiimti, bet jo planams susigrąžinti separatistinę teritoriją žlugus, Rusijos pajėgos įžengė toli į pačios Gruzijos teritoriją.

Iki tol riba tarp Gruzijos ir nepriklausoma pasiskelbusios Pietų Osetijos buvo neaiškiai nubrėžta.

Nepaisant 10-ojo dešimtmečio pradžioje vykusio brutalaus konflikto, kai Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę ir suformavo savo pačios administraciją, šis regionas buvo tarsi durstinys iš gruzinų ir osetinų kaimų, o žmonės iš abiejų šalių dažnai dirbdavo kartu ir kurdavo bendras šeimas.

Tačiau dabar ryšiai tarp abiejų šalių yra kone visiškai nukirsti, o Rusijos pajėgos toliau stato tvoras ir tiesia spygliuotą vielą.

„Jokia šio karo šalis negavo, ko siekė“, – pripažino Gruzijos reintegracijos ministras Paata Zakareišvilis, kurio darbas oficialiai yra siekti reintegruoti Tbilisio nebekontroliuojamą teritoriją.

Tai atnešė daugiau kančių

Rusija oficialiai pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją – kitą nuo Gruzijos atsiskyrusią teritoriją – nepriklausomomis valstybėmis ir dabar Maskva šiame strateginę reikšmę turinčiame regione laiko tūkstančius savo karių.

Penkeri metai po karo Gruzijos neramus politinis landšaftas yra transformavęsis ir M.Saakašvilio sprendimo pradėti tą nelemtą puolimą išmintingumas vertinamas dar priekabiau.

M.Saakašvilis kažkada išsiskyrė reta charizma, bet dabar, spalį baigiantis jo antrai ir paskutinei kadencijai, yra didelės įtakos nebeturintis prezidentas, nes jo partija pralaimėjo koalicijai, kuriai vadovauja milijardierius premjeras Bidzina Ivanišvilis.

B.Ivanišvilis, kuris didžiulius turtus susikrovė Rusijoje, 10-ojo dešimtmečio pradžioje, santykių su Maskva normalizavimą paskelbė savo užsienio politikos prioritetu ir pažadėjo gerinti ryšius su separatistų administracijomis.

P.Zakareišvilis, M.Saakašvilio Jungtinį nacionalinį judėjimą pernai įvykusiuose parlamento rinkimuose nušalinusios koalicijos narys, sakė, kad prezidento bandymas išspręsti brendusį teritorinį ginčą davė įspūdingą priešingą rezultatą.

„Galiausiai tai atnešė jam netikėtą rezultatą: visapusišką karą ir daugiau pabėgėlių, daugiau žmonių kančių“, – sakė jis.

Sėdėdama savo betoninio namo – vieno iš maždaug 2 tūkst., kuriuos vyriausybė Cerovanio gyvenvietėje pastatė per karą namus palikti turėjusiems gruzinams, – prieangyje Lila Beridzė sakė, kad pastarieji penkeri metai buvo nuolatinis vargas.

„Aišku, kad gyventi mieste, kuriame gimei, yra geriau“, – sakė L.Beridzė, kuri iš Akhalgorio miesto turėjo bėgti, kai jį užėmė rusų ir osetinų pajėgos.

L.Beridzė, kuri kažkada buvo vaikų darželio auklėtoja, sako, kad dabar vargiai suduria galą su galu, kas mėnesį gaudama iš vyriausybės maždaug 45 eurus (154 litus).

Gruzija negali peržengti raudonų linijų

Gruzijos naujoji vyriausybė vengia tirti valdžios veiksmus per tą karą, tačiau tuo metu vadovavę pareigūnai tvirtai tebeteigia, jog kova Gruzijai buvo primesta.

„Tai buvo momentas, kai užmirštama viskas, kas asmeniška, ir galima galvoti tik apie tai, ką gali padaryti, kad padėtum savo šaliai, iškilus egzistenciniam pavojui“, – tuometė Gruzijos užsienio reikalų ministrė Eka Tkešelašvili sakė naujienų agentūrai AFP.

Tačiau bet koks žingsnis sutikti su separatistinių teritorijų statusu yra neįsivaizduojamas, o B.Ivanišvilio pažadas tęsti ankstesnės vyriausybės provakarietišką politiką reiškia, kad bet koks optimizmas yra ribotas.

„Gruzija negali peržengti kai kurių raudonų linijų, – sako Tbilisyje veikiančio Tarptautinio konfliktų derybų centro direktorius Georgijus Chucišvilis. – Viltis dar nedidėja, bet ir nenyksta – ji yra čia, o mes laukiame, kaip pasisuks šis procesas.“

Tuo tarpu vyriausybė apskaičiavo, kad to konflikto žala infrastruktūrai siekia apie milijardą JAV dolerių (2,6 mlrd. litų). Šalis taip pat nukentėjo daugeliu kitų atžvilgių – pradedant sumažėjusiu užsienio investuotojų pasitikėjimu, baigiant nusmukusiu turizmu.

Nors po karo ekonomika sulėtėjo, vėliau Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos (ES) suteikta apie 4,5 mlrd. dolerių (11,7 mlrd. litų) pagalba padėjo Gruzijai vėl atsistoti ant kojų.

Tačiau gyvenančių prie faktinės sienos padėtis artimiausiu metu turbūt nepagerės.

Padalytame Churvalečio kaime spygliuotos vielos užtvaros neleidžia Gočai Markešviliui aplankyti kapinių, kuriose palaidoti jo giminaičiai, ir kaimynų osetinų, šalia kurių gruzinai gyveno ištisas kartas.

„Visi, kurie turėjo kur išvykti, išvažiavo, – sakė 28 metų G.Markešvilis, žvelgdamas į suraizgytas vielas, besitęsiančias palei jo sodo galą. – Aš neturėjau, todėl pasilikau.“