Svarbiausios ministerijos ir jų vadovai:

Užsienio reikalų – Jeanas-Yves Le Drianas (Žanas Ivas Le Drianas)

Naujasis užsienio reikalų ministras užsitarnavo pagarbą dirbdamas gynybos ministru darbą baigiančioje socialistų vyriausybėje. Jis sulaukė pagyrų dėl savo praktiškumo ir daugybės sprendimų, kuriuos jis priėmė dėl ginklų pramonės .

69 metų politikas iš Bretanės, kuris palaikė savo buvusį ministrų kabineto kolegą E.Macroną jo kovoje dėl prezidento posto, yra vienas iš dviejų senosios vyriausybės narių. Tai galima būtų laikyti E.Macrono atlygiu už suteiktą politikos veterano paramą, kuri padėjo užmaskuoti būsimo prezidento menką patirtį tarptautiniuose reikaluose.

Per penkerius J.-Y. Le Driano darbo gynybos srityje metus Prancūzijos kariai ėmėsi veiksmų prieš džihadistus Vakarų Afrikoje ir karo draskomoje Centrinės Afrikos Respublikoje, Prancūzijos karo lėktuvai prisijungė prie operacijų prieš džihadistų grupuotę „Islamo valstybę“ , o Prancūzijos gatvėse pradėjo patruliuoti kariai, siekiant išvengti naujų džihadistų atakų.

Gynybos – Sylvie Goulard (Silvi Gular)

52-ejų Sylvie Goulard, europarlamentarė iš šalies pietų miesto Marselio, menkai žinoma prancūzų visuomenei, didelę dalį savo karjeros padarė Briuselyje.

Netikėtas pasirinkimas į pervardintos „Armijų ministerijos“ (Ministère des Armées) vadovo postą, nes ji geriau žinoma kaip Europos Sąjungos ir ekonomikos specialistė negu gynybos reikalų.

S.Goulard laisvai kalba vokiškai, angliškai, itališkai, yra parašiusi knygų apie Europos Sąjungą.

Nuo 2001 iki 2004 metų ji buvo tuometinio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi (Romano Prodžio) patarėja.

Gerbiama Vokietijoje, diplomuota teisininkė, ji padėjo E.Macronui surengti pirmąjį susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel kovo mėnesį; tada jis buvo kandidatas į prezidentus.

Ekonomikos – Bruno Le Maire (Brunas Le Meras)

48-erių Bruno Le Maire'as yra antroji ryški figūra tarp dešiniųjų respublikonų, kuriuos E.Macronas nurungė, po ministro pirmininko Edouard'o Philippe'o (Eduaro Filipo).

Žemės ūkio ministras buvusio prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) vyriausybėje B.Le Maire'as nesėkmingai mėgino tapti Respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimams, bet liko tik penktas.

Jis pareigingai savo šalininkus paragino remti nugalėtoją Francois Filloną (Fransua Fijoną), kol jis dar nebuvo pakliuvęs į skandalą dėl savo šeimos fiktyvaus įdarbinimo.

Vos tik E.Macronas buvo išrinktas gegužės 7 dieną, B.Le Maire'as pasiūlė savo paslaugas. Jo laukia nelengvas darbas – atgaivinti sunkumų turinčią Prancūzijos ekonomiką.

Vidaus reikalų – Gerard'as Collombas (Žeraras Kolonas)

69-erių socialistas Gerard'as Collomb'as (Žeraras Kolonas), trečiojo iš didžiausių Prancūzijos miestų, Liono, meras, debiutuoja šalies vyriausybėje.

Reformuoti linkęs politikas ir senatorius, vienas garsiausių E.Macrono palaikytojų, susigraudino iki ašarų, kai 39-metis jo globotinis praėjusį sekmadienį perėmė prezidento postą Eliziejaus rūmuose.

G.Collombas Lione inicijavo kelis svarius projektus nuo 2001-ųjų, kai tapo šio miesto meru.

Policijos veiklą kontroliuojančio ministro poste pagrindinis jam tekantis uždavinys uždavinys bus užbėgti už akių džihadistų rezgamiems išpuoliams Prancūzijos žemėje, bet jis dar žada daugiau pastangų skirti naujoms bausmėms už antisocialinį elgesį ir vandalizmą.

Teisingumo – Francois Bayrou (Fransua Bairu)

Šis centristų veteranas nuo 2002 iki 2012 metų tris kartus siekė prezidento posto, bet niekad nenueidavo toliau pirmojo rinkimų rato.

Vasarį jis visu savo autoritetu parėmė E.Macroną, gavęs iš šio pažadą, kad bus stiprinama įstatymų bazė etikos sričiai valstybės tarnyboje.

Viename susitikime, filmuotame slapta kamera TV dokumentinei juostai. 65-erių F.Bayrou tėviškais ako 39-erių globotiniu: „Keistas dalykas, tas prezidentavimas. Nesi pakankamai senas, bet tai nesvarbu“.

Ūkininko sūnus nuo Pirėnų kalnų F.Bayrou bnuvo švietimnio ministras nuo 1993 iki 1997 metų.

Sporto: Laura Flessel (Lora Flesel)

45-erių Laura Flessel, fechtuotoja, olimpinė čempionė, iš Karibų baseino Gvadelupos salos.

Naujoji sporto ministrė yra daugiausia apdovanojimų pelniusi šalies sportininkė, pelniusi penkis olimpinius medalius (iš jų du – aukso) ir šešis kartus pasaulio čempionė.

Dalyvaujanti kampanijose prieš lytinį smurtą, iš aktyvaus sporto ji pasitraukė 2012 metais.