Radikalai nepatenkinti

Kaip pastebi portalas "The Local", Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partija "Nacionalinis Frontas" ir kairiojo sparno žurnalistas Edwy Plenelis, buvęs laikraščio "Le Monde" redaktorius, sutaria retu klausimu. Viena tokių išimčių – milžiniškos pinigų sumos, kartais viršijančios milijardą eurų, kurias Prancūzijos vyriausybė kasmet skiria šalies laikraščiams ir žurnalams.

Tiek Nacionalinis frontas (NF), tiek E.Plenelis tvirtai pasisako prieš šias subsidijas, ir abu yra rengę kampanijas joms nutraukti. NF vertina Prancūzijos žiniasklaidą kaip didžia dalimi priklausančią politinei kairei ir nepagrįstai pasisakančią prieš visus jo nuveiktus darbus, net patį jo egzistavimą. Marine Le Pen vadovaujama partija tokias kasmetes subsidijas vadina įrodymu, kad žiniasklaida ir vyriausybė yra paprasčiausiai du skirtingi tos pačios elitinės institucijos, kuriai labiau rūpi praturtėti, nei ištiesti pagalbos ranką eiliniam piliečiui, fasadai.

Kita vertus, E.Plenelis tikina, kad jeigu tokie laikraščiai, kaip "Le Monde" ir "Le Figaro" kasmet sau į kišenes susikrauna dešimtis milijonų eurų valstybės lėšų, labai tikėtina, kad jie bus mažiau linkę atlikti savo darbą ir pranešti apie vyriausybės daromas klaidas. Jis įrodinėja, kad Prancūzijos laikraščiams ir žurnalams trūksta nepriklausomybės – juk jie ir taip priklauso įtakingiems veikėjams, tokiems kaip ginklų pramonės magnatas Serge'as Dassault, (laikraštis "Le Figaro"), telekomunikacijų magnatui Patrickui Drahi ("Libération", "L‘express") ar telekomunikacijų grupės "Iliad" įkūrėjas Xavier Niel ("Le Monde" bendradarbis).

Skiriami milijardai

E.Plenelis išdidžiai pateikia savo interneto, tik prenumeratoriams prieinamą naujienų puslapį (kuriam tuoj sukaks 10 metų) kaip įrodymą, kad nepriklausoma žiniasklaida gali išgyventi ir net klestėti be jokios reklamos ir sėdėjimo kokio nors magnato kišenėje. Jis nestokoja paniekos tam faktui, kad beveik kiekvienas Prancūzijos laikraštis ar žurnalas, apie kurį esate girdėję (o apie daugelį tikriausiai net nesate), savo snukį laiko giliai sukišęs į vyriausybės subsidijų lovį.

"Tai vadinama klientelizmu. Didžioji dalis šių leidinių, priimančių subsidijas, yra kompromituoti", – susitikime su žurnalistais iš Paryžiaus angloamerikietiškos spaudos asociacijos neseniai sakė E.Plenelis. Per pirmus kelerius veiklos metus jo "Mediapart" yra gavusi mažiau nei 200 tūkst. eurų.

Kritikos balsų pasigirdo ir iš Prancūzijos vyriausybės audito institucijos. 2013 m. auditoriai viešai suabejojo, ar 2009–2011 m. spaudai skirtų 5 mlrd. eurų subsidijų buvo panaudota efektyviai, ar vis dėlto vertė redaktorius palaikyti priklausomybės kultūrą.

Lieka nepriklausomi

Finansinės paramos spaudai šaknys siekia Prancūzijos revoliucijos laiką. Metams bėgant buvo įvykdyta nemažai tokio subsidijavimo reformų, tačiau oficialus jo tikslas visada liko tas pats: skatinti demokratiją, stengtis palaikyti diversifikuotą žiniasklaidą, kuri galėtų pateikti skirtingus požiūrius į viešai diskutuojamas problemas.

Tai buvo itin svarbu po Antrojo pasaulinio karo, kai daugelis laikraščių arba žlugo, arba buvo sutepti bendradarbiavimu su Prancūziją okupavusiais naciais.

Ko gero, nestebina tai, kad Prancūzijos žiniasklaidoje beveik išvis nediskutuojama apie tai, ar šios subsidijos yra teigiamas dalykas, o apie jas kasmet parašoma itin nedaug.

Antai "Le Monde" redaktorius Jérome'as Fenoglio kategoriškai atmeta kaltinimus, kad priimdami subsidijas iš vyriausybės laikraščiai save kompromituoja, kaip šmeižtą.

"Šios subsidijos buvo sukurtos tam, kad laikraščiai galėtų būti savarankiški, mažiau priklausomi nuo ekonominio nepastovumo", – portalui "The Local" sakė J.Fenoglio. – Nėra visiškai jokios rizikos mums tapti paklusniems vyriausybei. Tai akivaizdu iš kiekvieną dieną mūsų publikuojamų straipsnių, kurie kritiškai vertina dabartinę ir ankstesnes vyriausybes."

Centro kairiųjų politines pažiūras palaikančio dienraščio, kuriame dirba 450 žurnalistų, redaktorius atmeta ir NF dažnai pateikiamą argumentą, esą vyriausybė švaisto pinigus laikraščiams, kurių savininkai – milijardieriai. Anot J.Fenoglio, subsidijos nenusėda savininkų kišenėse – jos padeda modernizuoti laikraščius arba padengti bent dalį su jų leidyba susijusių išlaidų.

Parama platinimui ir AFP

Prancūzija, net vadovaujama savo naujojo liberalių pažiūrų prezidento Emmanuelio Macrono, atrodo, pasiryžusi tęsti dosnių subsidijų teikimą šalies žurnalams ir laikraščiams.

Kultūros ir komunikacijos ministerijos duomenimis, 2013 m. buvo išdalyti 725 mln. eurų, 2014 m. – 613 mln., o 2015 m. subsidijų suma viršijo 594 mln. eurų.

Prancūziškasis modelis atkeliauja ir į Didžiąją Britaniją.

2015 m. ministerija nustojo į savo ataskaitas įtraukti sumas, kurias ji sumoka nacionalinei pašto tarnybai už leidinių siuntimą, argumentuodama sprendimą tuo, kad tie pinigai nebuvo tiesioginės subsidijos.

Kritikai teigia, kad tokia nauja taktika sukuria iliuziją, jog subsidijos žiniasklaidai yra mažesnės, nei yra iš tikrųjų. Valdininkai teigė, kad suma, sumokėta "La Poste" 2015 m., siekė 132,5 mln. eurų.

Valstybės paramą gauna ir nacionalinė naujienų agentūra AFP, kurios vadovą patvirtina iš Prancūzijos spaudos, vyriausybės ir pačios agentūros atstovų sudaryta taryba. 1,5 tūkst. AFP žurnalistų redakcinę nepriklausomybę užtikrina šalies parlamento priimtas teisės aktas.

Modelį perims ir britai?

Palyginkime: vienintelė valstybinė pagalba, kurios sulaukia Didžiosios Britanijos spauda, – nulinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas (Prancūzijos žiniasklaida tenkinasi itin mau PVM tarifu, siekiančiu 2,1 proc.).

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje rašytinė spauda nesulaukia jokių tiesioginių subsidijų iš valstybės. Vis dėlto dienraščio "The Guardian" žiniasklaidos apžvalgininkas, buvęs dienraščio "Daily Mirror" redaktorius Roy Greenslade'as, pranašauja, kad vieną dieną ir Didžiosios Britanijos vyriausybei teks palaikyti spaudą.

"Didžiojoje Britanijoje mūsų didžiausia vieša transliavimo tarnyba BBC finansuojama per valstybės kontroliuojamą licencijų mokesčių sistemą. Tačiau nesiliaujantys BBC ir vyriausybių nesutarimai rodo, kad valstybė nekontroliuoja BBC turinio", – mano jis.

"Provincijų, vietos laikraščiai Didžiojoje Britanijoje nebegali sau leisti išsamiai pranešti naujienų ir dabar naudojasi BBC finansuojamais žurnalistais, kurie atlieka gyvybiškai svarbų darbą. Taigi mes esame jau vos per plauką nuo susitaikymo su tuo, kad valstybė, t.y. visuomenė, mokesčių mokėtojai, subsidijuos žurnalistiką. Kitaip tariant, prancūziškasis modelis atkeliauja ir į Didžiąją Britaniją", – mano R.Greenslade'as.

Parengta pagal užsienio spaudą.