Rusija oficialiai pripažino separatistų respublikas, tačiau tai, anot J. Žilinsko, nieko nepakeitė.

„Tas pripažinimas pirmiausia yra paremtas dariniais, kurie atsirado neteisėtai. Kaip žinome, iš neteisėtumo teisė nekyla. Čia tik Rusija savo vidinei auditorijai bando demonstruoti teisėtumo žaidimą, bet tarptautinės teisės požiūriu to teisėtumo nėra nė gramo“, – sakė jis.

Profesorius paaiškino, kodėl tai yra neteisėta.

„Tokie dalykai, kai nuo valstybės atskyla kažkokia dalis, vadinami secesija. Tarptautinėje teisėje tokio dalyko kaip teisės į secesiją nėra. Tas klausimas yra sprendžiamas labai sudėtingame komplekse problemų, kurios yra susijusios su tautų apsisprendimo teise. Bet kad būtų galima realizuoti tautų apsisprendimo teisę, pirmiausia mums reikia turėti tautą, t. y. subjektą, kuris galėtų apsispręsti. Donecko ir Luhansko gyventojai, tiksliau, tie asmenys, kurie suorganizavo visą šitą jovalą šiuose kraštuose, neturi nieko bendro su tauta, jų neapibrėžia joks etninis, kultūrinis apibūdinimas, tai yra visiškai dirbtinės struktūros – tai yra pirmas dalykas“, – teigė J. Žilinskas.

Yra aiškus kelias į tolimesnę eskalaciją, tolimesnes kovas. Juolab kad pasieniuose yra sukaupta didžiuliai kiekiai Rusijos ginkluotųjų pajėgą.

„Antras dalykas – net turint tinkamą subjektą, atsiskyrimas yra kraštutinė forma, kuri yra galima tik pačiais išimtiniausiais atvejais, kai gyventojai yra neatstovaujami, persekiojami ar prieš juos vykdomi kokie nors nusikaltimai. Ne veltui V. Putinas kalbėjo apie visokius genocidus ir panašius dalykus, o jam pataikaujantys rusų teisininkai rašė, kad Lenino paminklo nuvertimas yra kultūrinis genocidas. Kol Luhanskas ir Doneckas nebuvo rusų marionečių rankose, jie turėjo ir atstovus Dūmoje, ir net Ukrainos prezidentą, kilusį iš tų kraštų – nebuvo jokios diskriminacijos, jokio pagrindo, kad būtų galima kalbėti apie secesiją. Vien dėl to visa ši situacija yra neteisėta“, – tęsė profesorius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Juolab kad Ukraina kontroliuoja didesniąją šių sričių dalį. Dabar Rusija kontroliuoja maždaug trečdalį dabartinių Luhansko ir Donecko sričių teritorijų, o pretenzijos yra į visas sritis. Vadinasi, yra aiškus kelias į tolimesnę eskalaciją, tolimesnes kovas. Juolab kad pasieniuose yra sukaupta didžiuliai kiekiai Rusijos ginkluotųjų pajėgų“, – aiškino jis.

„Be abejo, gynyba tos fronto linijos komplikuojasi, nes bent jau per tą 2015 m. kampaniją Rusija šiek tiek privengė naudoti atvirai savo ginkluotąsias pajėgas, jas slėpė, maskavo, bet nebūdavo naudojama sunkiasvorių pajėgų, tokių kaip oro pajėgos, raketinės pajėgos ir visokie kitokie dalykai“, – komentavo J. Žilinskas.

Scanpix nuotr.

Dabartinę situaciją jis sulygino su Turkų Kipro Respublika.

„Kaip žinote, dalis Kipro salos yra iki šiol okupuota Turkijos ir yra paskelbta Turkų Kipro Respublika, kuri iki šiol jokių valstybių yra nepripažįstama, niekas neginčija Kipro vientisumo. Tiesiog vienintelė Turkija laiko tą teritoriją savo kontrolėje – čia yra senas Turkijos ginčas su Graikija ir kitomis valstybėmis. Jeigu kalbėtume apie tą pripažinimo ar nepripažinimo klausimą, netgi Kanadoje buvo byla dėl Kvebeko, kada Kvebeko separatistinės jėgos labai norėjo atsiskirti. Tada Kanados teismas pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip laisvas atsiskyrimas“, – kalbėjo J. Žilinskas.