Vokietijos Getingeno universiteto profesorius Peteris Schulze įsitikinęs, jog Rusijos nuo Europos atskirti neįmanoma. Nors Rusija – kitokia, ji buvo, yra ir bus Europos dalis. Galiausiai, pasak akademiko, tiek Maskva, tiek Vašingtonas ateityje bus priversti bendradarbiauti, mat tai lemia procesai tarptautinėje sistemoje.

– Rusija – Europos "kita" – kitokia, skirtinga. O Rusijos "kita" – Europa... Ir dėl to nei, tarkime, Rusijos nėra Europoje, nei Europos Rusijoje?

– Geras klausimas, susijęs su tapatybėmis... Vis dėlto, turiu kitokią nuomonę, nei akademikai, kurie bando ieškoti takoskyrų tarp Rusijos ir Europos, ypač jei jie tai daro analizuodami istorines santykių tarp rusų ir europiečių peripetijas.

Be abejo, Rusija – kitokia, bet ji visuomet buvo, yra ir bus Europos dalis – patinka tai kam nors, ar ne.

Vien jau Europos kultūra būtų sunkiai įsivaizduojama be Rusijos. Tačiau mums, politologams, dar svarbiau yra tai, kad Rusija, jeigu prisiminsime istoriją, visuomet dalyvavo svarbiausiuose politiniuose procesuose Europoje. Prisiminkime kovas prieš Napoleoną, prisiminkime Vienos kongresą, Šventąją Sąjungą. Galiausiai Pirmojo pasaulinio karo išvakares. Juk Europoje tada egzistavo, pavadinkime, daugiapolė sistema, o Rusija buvo viena iš svarbiausių tos sistemos dalyvių.

Rusija – Europos dalis. Ir taip yra nuo tada, kai rusai nusimetė mongolų-totorių jungą. Tad vargu ar Rusija gali būti atsieta nuo Europos. Be to, ir pati Rusija visuomet dėjo pastangas tapti Europos dalimi. Nuo Petro I ar Katerinos laikų ji lygiavosi ne į ką kitą, o į Europą – t.y. siekė perimti vyravusias Europoje idėjas, kultūrą ir t.t. Nereikėtų to pamiršti.

Galiausiai, po SSRS žlugimo pirmasis Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas juk pareiškė, kad jis mato Rusiją Vakaruose. Ir drauge su Europa.

Tokia buvo ir pirmoji Rusijos tuomečio prezidento Boriso Jelcino užsienio politikos vizija. Jis Rusiją taip pat matė kaip Vakarų pasaulio dalį – t.y. integruotą į Vakarus valstybę, o ne Vakarų priešininkę. Tiesa, vėliau ta vesternizacijos politika žlugo, nors, veikiau, dėl Rusijos vidaus politikos aktualijų. Tačiau negalime sakyti, kad rusai nesistengė būti artimesni Europai, stengėsi.

Ir net į valdžią Rusijoje atėjus Vladimirui Putinui jo pirmoji žinia europiečiams buvo gana aiški – mes norime būti integrali Europos dalis.

Tačiau ši politika nepavyko. Tad Rusija pamažu traukėsi iš Europos. Arba, tiksliau sakant, nuo Europos.

Tą lėmė ir tai, jog ir Europoje niekas nelaikė ta galia, kuri galėtų prisidėti prie Senojo žemyno stabilumo, kaip tai buvo XIX a., kai buvo suformuota minėta Šventoji sąjunga, kuri palaikė tvarką Senajame žemyne beveik pusę amžiaus. Priešingai, Rusija buvo suvokta kaip išorinis veikėjas, o ne vidinis. Ir net grėsmingas veikėjas.

Prie to nemažai prisidėjo ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės, įsiliejusios į ES bei NATO 2004 m.

Jų pozicija buvo daugiau nei aiški – mes norime atsiriboti nuo Rusijos, ištrūkti iš Maskvos įtakos sferos, tad jeigu jau esame ES ir NATO nariai, turėtume užverti duris Rusijai. Tokia buvo šių šalių laikysena.Tačiau, noriu akcentuoti, ši laikysena nėra tapati laikysenai, kurią Rusijos atžvilgiu demonstruoja Vakarų Europos šalys.

Vakarų, arba vadinamoji senoji, Europa po SSRS žlugimo Rusijos nesuvokė kaip grėsmės. Kodėl? Nes Rusija buvo per silpna, tai buvo matyti plika akimi. Tad ir šios šalys lengviau prisitaikė prie pakitusios tarptautinės aplinkos po šaltojo karo, nei visokiausių istorinių santykių peripetijų patyrusios su Rusija Vidurio bei Rytų Europos valstybės.

– Koks yra, jūsų manymu, šiandienos Rusijos valdančiojo elito atstovų suvokimas apie Rusiją bei ją supantį pasaulį? Pirmaisiais B.Jelcino kadencijos metais Rusija tarsi bandė būti vakarietiška valstybe – integruotis į Vakarus, į Europą. Jevgenijus Primakovas, pakeitęs A.Kozyrevą diplomatijos vadovo poste, pakreipė Rusiją kitu keliu – regis, į Euraziją, bent jau taip dažniausiai sakoma. O kokiu keliu žygiuoja V.Putinas? Primakovo ar Kozyrevo? O gal savuoju?

– Kalbant apie Rusiją netrukus po SSRS žlugimo, rusų politinis elitas dar buvo per silpnas suformuluoti kokią nors aiškesnę orientaciją. Ekonominė ir socialinė situacija šalyje per pirmuosius po SSRS žlugimo metus tapo katastrofiška.

Galima sakyti, Rusija iš tarptautinės politikos subjekto tapo objektu. Viskas, kas vyko tuo metu tarptautinėje sistemoje, vyko be Rusijos.

Situacija pasikeitė tuomet, kai įvyko Kosovo bombardavimas. Europa tada ėmė kalbėti apie dialogo su Rusija būtinybę, norėdama išvengti konfrontacijų Rytuose. Rusija taip pat leido suprasti, kad norėtų konstruktyvaus ir pragmatiško dialogo su Europa, nes tai buvo vienas iš kertinių Rusijos užsienio politikos, pavadinkime, trikampio elementų. Kiti du elementai – geri santykiai su Vašingtonu bei Pekinu.

Po rugsėjo 11-osios atakų JAV Rusija pasiūlė amerikiečiams nesąlygišką paramą kovoje prieš tarptautinį terorizmą.

Tiesa, su Pekinu santykiai tuo metu dar nebuvo labai glaudūs, bent jau maždaug iki 2011 m. Vis dėlto, ryšiai buvo palaikomi.

Rusijos užsienio politikos doktrina valdant V.Putinui – tas mano minėtas trikampis – geri santykiai su Briuseliu, Vašingtonu ir Pekinu. Bent jau iš pradžių, regis, tuo buvo grindžiama Rusijos užsienio politika.

Su amerikiečiais buvo sprendžiami vieni klausimai, su europiečiais – kiti, su kinais – dar kiti. Su JAV daugiausiai buvo diskutuojama dėl masinio naikinimo ginklų, branduolinio nusiginklavimo bei dėl kitų tarptautinio saugumo problemų, mat ekonominiai Rusijos ryšiai su Amerika niekuomet nebuvo reikšmingi.

Kalbantis su ES dominavo ekonominiai-energetiniai, socialiniai klausimai. Kinija liko tarsi alternatyvi Rusijos kryptis, jeigu santykiai su Vakarų pasauliu nesusiklostys.

Maždaug 2010 m. Vakarų ir Rusijos santykiai modifikavosi. Dmitrijus Medvedevas, tapęs Rusijos prezidentu, buvo absoliučiai įsitikinęs, kad Rusijai reikia plėtoti santykius būtent su Amerika. Įdomu, kad tuo metu net būta kalbų, kad vieną dieną Rusija galėtų prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Tokių kalbų buvo net Amerikoje. Neįtikima. Vis dėlto D.Medvedevo planai žlugo. Tad Rusijos suartėjimas su Vakarais taip ir neįvyko. Kodėl? Nes Vidurio ir Rytų Europos šalys tam pasipriešino, nepaisant to, kad nemažai Vakarų Europos šalių – tiek Italija, Ispanija, tiek Austrija ir kt. šias suartėjimo iniciatyvas palaikė.

Kas buvo po to? Rusija pamažu nukreipė savo žvilgsnį į kitus regionus, pirmiausia, į Ramiojo vandenyno regioną, kur yra Kinija. Taip pat į BRICS bloką.

Taigi, to trikampio dimensijos kiek pakito – Vašingtonas, tiesa, liko svarbus Rusijai, nes jis – visuomet svarbus, kadangi Amerika yra tarptautinės sistemos hegemonas. Tuo metu ryšiai su Europa menko, o tai kompensuodama Rusija atsigręžė į Pekiną.

– Pereikime prie Vokietijos. Pastaruoju metu vokiečiams teko, o ir tenka spręsti nemažai problemų: Ukrainos, Graikijos, migrantų iš Vidurio Rytų. Ar dar yra laiko užsiimti vadinamą "Ostpolitik"? Klausiu dėl to, kad susidaro įspūdis, jog to šiuo metu tarsi ir nėra Vokietijos užsienio politikoje.

– Pradėsiu nuo migrantų krizės, o tai yra visiškai naujas dalykas, ir kol kas būtų sunku pasakyti, ką šis žmonių iš Vidurio Rytų regiono antplūdis nulems.

Aišku tik tai, kad Vokietija po šios krizės nebebus tokia, kokia buvo anksčiau. Mes kalbame apie didelius skaičius žmonių – milijonus. Tad Vokietija, neabejotinai, pasikeis po šių įvykių.

Jau dabar Vokietijoje auga prieš prieglobsčio prašytojus nusistačiusių žmonių skaičius. Raginama atsiriboti nuo migrantų, neleisti jiems tapti ekonominiais migrantais, kurie užimtų vokiečių darbo vietas ir t.t. Kartu auga ir tam tikrų politinių jėgų, pristatančių alternatyvią poziciją dabartiniam politiniam elitui, įtaka. Pirmiausia kalbu apie konservatyvias dešiniąsias partijas. Kitaip sakant, keičiasi politinis spektras Vokietijoje.

Ir ne tik Vokietijoje. Visoje Europoje formuojasi opozicinis frontas prieš Briuselį. Pažvelkime į Prancūziją, tiksliau, Marine Le Pen. Gana būdingas pavyzdys ir tai yra ne tik frontas prieš Briuselį. Daugelis tų dešiniųjų jėgų, tai yra kiek keista, nors drauge ir labai įdomu, pasisako už gerokai glaudesnius Europos ryšius su Rusija. Taigi, kartu jos tiesiogiai ar netiesiogiai oponuoja JAV hegemoninėms ambicijoms žemyne.

Šie procesai vyksta ir Vokietijoje ir tai, regis, nesusiję, bet visas šias politines diskusijas migrantų krizė tik suaktyvino.

Kitas dalykas yra tas, kad nuo 2009 m. Vokietijos "Ostpolitik" patiria spaudimą. Galimu Vokietijos ir Rusijos suartėjimu nėra patenkintos tam tikros jėgos tiek pačioje Rusijoje, kalbu apie tenykštę opoziciją, tiek ir tam tikri politiniai sluoksniai Vašingtone, daugiausia iš vadinamųjų neokonservatorių stovyklos.

Jeigu kalbėtume apie Vokietijos Rytų politiką, labai svarbu, kas bus dominuojančios politinės jėgos Vokietijoje po kitų rinkimų į parlamentą.

Dabar labai rimtas ambicijas įsiveržti į valdžios olimpą demonstruoja žalieji. Jie turi dvi galimybes – formuoti koaliciją su socialdemokratais arba krikščionimis demokratais. Ir dėl to sutarimo žaliųjų gretose nėra. Tačiau jie vieningi, kai kalbama apie Rusiją bei kartu apie "Ostpolitik". Tad, bent jau šiuo klausimu, žalieji kol kas yra gerokai artimesni krikdemams, nei socialdemokratams, kurie šiaip jau ir yra tradicinės "Ostpolitik" architektai.

– Pabaigoje – vienas, ko gero, pačių populiariausių klausimų Lietuvoje. Kaipgi reikėtų suvokti šių dienų Rusiją: kokie jos interesai, ko ji siekia. Ar tas rusų aktyvumas tarptautinėje erdvėje, kuris ryškus pastaruoju metu, yra susijęs su labai konkrečiais Rusijos nacionaliniais interesais, pavyzdžiui, įgyti įtaką Vidurio Rytuose, ar tai, veikiau, yra bandymas atgauti tai, kas prarasta po SSRS žlugimo?

– Manau, kad abu jūsų įvardyti dalykai – Rusijos interesai. Kitaip sakant, Maskva siekia ir to, ir ano. Klausimas, kas yra reikšmingiau.  Mano nuomone, įtakos ir reikšmingumo susigrąžinimas – labai svarbus elementas šių dienų Rusijos užsienio politikoje. Ji norėtų tapti globaliu žaidėju.

Tiesa, tą padaryti šaltojo karo metais rusams buvo gana lengva, o  dabar – sudėtinga.

Rusija nebėra stipri globali žaidėja, kokia buvo SSRS. Ekonominis, technologinis bei pramoninis Rusijos potencialas – menkas. Net ir karinė galia santykinai nedidelė, palyginti su JAV. Rusams, jeigu jie rimtai norėtų mesti iššūkį amerikiečiams, prireiktų tam ištisų dešimtmečių. Gal tik branduolinis Rusijos arsenalas – reikšmingas, bet joks konvencinis konfliktas – neįmanomas.

Situacija, jeigu ją palyginsime su šaltuoju karu, pasikeitė. Šiuo metu ne valstybės, bet įvairūs dariniai kelia grėsmę pasaulio saugumui, kalbu tiek apie vadinamąją "Islamo valstybę", tiek Talibaną, tiek ir kitus veikėjus.

Tai – naujas faktorius. Transnacionaliniai pavojai aktualūs tiek rusams, tiek amerikiečiams. Tai lemia, kad tiek Maskva, tiek ir Vašingtonas yra priversti bendradarbiauti, o ne konfliktuoti.

Situacija Vidurio Rytuose, Centrinėje Azijoje ir kitur juk svarbi abiem pusėms.

Galiausiai, suvokiate, kad Krymo pusiasalio aneksija rusams kainavo labai daug. Ir vargu ar kas Maskvoje rimtai galvotų apie tai, kad šalies kariuomenė staiga per penkias dienas užimtų Kijevą. Gal tai ir įmanoma techniškai, bet jau dabar Rusijai reikia remti Donecko bei Luhansko separatistus. O juk tai kainuoja. Ir dar Vakarų sankcijos, kurios turi poveikio. Žodžiu, padariniai būtų katastrofiški.

Kita vertus, Sirijoje susiklostė sąlygos, kurios rodo, kad šalis grįžta į tarptautinę politiką. Tuo rusai, žinoma, naudojasi. Bet tai – tik dalis Rusijos nacionalinių interesų.

Kas gi iš tiesų yra Rusijos nacionalinis interesas? Manau, kad jų interesas – stipri ekonomiškai, technologiškai ir kitomis prasmėmis valstybė. Bet tai – ilgalaikis interesas. Ir labai brangus. Kad Rusija siektų atkurti SSRS, neįtikima. Manau, nė vienas rimtas Rusijos politinis veikėjas apie tai niekuomet negalvojo. Patikėkite, rusai – realistai.

P.Schulze: glausta biografija

P.Schulze mokėsi Berlyno Laisvajame universitete, vėliau Londono ekonomikos mokykloje ir Stanfordo universitete (JAV).

Daktaro disertaciją jis apsigynė 1974 m.

Jis dėstė ir atliko mokslinius tyrimus įvairiuose pasaulio universitetuose: Oldenburgo, Marburgo ir Getingeno (Vokietijoje), Merilendo ir Stanfordo (JAV), Rostovo valstybiniame universitete (Rusija).

Jis – Vokietijos Vismaro universiteto Konsultacinės tarybos narys, Vienos tarptautinės liberalios politikos instituto valdybos narys (Austrija).

P.Schulze aktyviai bendradarbiavo su Frydricho Eberto fondu (Vokietija). Fondas buvo įkurtas 1925 m., kad įvykdytų pirmojo demokratiškai išrinkto Vokietijos prezidento, socialdemokrato Frydricho Ėberto politinį testamentą. 1933 m. naciai uždraudė to fondo veiklą, ir jis vėl atsigavo tik 1947 m. Pagrindinės fondo veiklos kryptys: plėtra demokratijos pagrindu, įvairių šalių tautų dialogas ir tarpusavio supratimas, talentingų studentų rėmimas, moksliniai tyrimai visuomenės istorijos, ekonominės politikos, darbo ir socialinių santykių srityse.