„Užsilikę“ rusai
Moldova neramiai stebi Maskvos karinės galios demonstravimą prie Ukrainos sienos, juolab kad vis daugiau prognozių dėl Rusijos karinės agresijos – kaip tai įvyks, o ne ar įvyks. Neatmestinas ir toks Kremliaus scenarijus, kad šiame konflikte misija numatyta ir Padniestrei.
De jure Moldovos teritorijoje, o de facto jau trisdešimt metų save vadinančioje Padniestrės Moldavijos respublikos teritorijoje kartu su Moldovoje dislokuotais Rusijos taikdariais šiuo metu Rusijos karių gali būti apie 2,5 tūkst. Padniestrės Kolbasnos kaime sandėliuose laikoma apie 20 t šaudmenų. Jie čia guli jau dešimtmečius, o naujų pastaruoju metu nepapildoma, nes Rusija neturi tiesioginės sienos su Moldova, tad daug metų karinę amuniciją ir karius į Padniestrę gabendavo per Ukrainą, kol ši pagaliau atsisakė būti tranzitine valstybe.
Žinoma, kai dabar ties Ukrainos sienomis Rusijos karių, įskaitant po pratybų likusius Baltarusijoje, jau arti 200 tūkst., tie apie 2,5 tūkst. Padniestrėje ir Moldovoje – tik sauja, tačiau ir jiems gali būti skirtas vaidmuo. Ne veltui 2014-aisiais Ukraina, netekusi Krymo, prasidėjus įvykiams Donbase, ėmėsi stiprinti sieną su Padniestre, siekdama apsisaugoti nuo čia esančių Rusijos karinių pajėgų, kurios, kaip ir Donecke, galėtų būti atsiųstos į Ukrainą kelti sumaišties. Tiesa, siena sustiprinta ir dėl kontrabandos, kurios mastais tiek į Ukrainą, tiek į Moldovą garsėja Padniestrė.
Nors trumpas, karas nusinešė šimtus gyvybių, o Sakartvelas neteko 20 proc. savo teritorijos.
Būtų pavyzdys Donbasui
Vis dėlto ryškėja, kad Padniestrei Kremlius dabar turi ir kitą misiją. Moldovos naujienų agentūros IPN direktorius Valeriu Vasilica pasakoja, kad prieš pusantro ar du mėnesius Padniestrės separatistinė valdžia staiga atsibudo ir netikėtai ėmė siūlyti susitikti ir spręsti politinius klausimus, nors iki šiol daug metų nesileido į jokias kalbas.
„Moldovos vadovai mano, kad tokios staiga kilusios iniciatyvos inspiruotos Maskvos, nes norima Padniestrės problemos sprendimo pagal Rusijos scenarijų. Siekiama, kad ši teritorija gautų autonomijos statusą ar labai didelius įgaliojimus ir taip taptų pavyzdžiu Ukrainai. Maskva galėtų baksnoti: štai matote, Moldova sutiko su tokiu regiono statusu, o Rusija padėjo išspręsti šį konfliktą, taigi išspręskime tokiu pat būdu ir konfliktą Ukrainoje dėl Donbaso“, – mano V.Vasilica.
Jis primena, kad Moldovai jau buvo bandoma primesti tokį scenarijų, vadinamą Kozako memorandumu. 2003 m. Vladimirui Putinui artimas Rusijos politikas Dmitry Kozakas bruko projektą, pagal kurį Padniestrei būtų suteikta autonomija, kuri šiam regionui Moldovos parlamente garantuotų trečdalį vietų (nors pagal gyventojų skaičių jie galėjo pretenduoti į maždaug perpus mažiau mandatų) ir veto teisę tarptautinės politikos klausimais.
„Taip Moldova amžiais liktų Rusijos įtakoje. Moldovos prezidentas 2003 m. nepasirašė tokio dokumento. Dabar bandoma vėl grįžti prie tokio varianto, siekiama, kad jis taptų Donbaso klausimo sprendimo modeliu, o Rusija kartu gautų ne tik Donbasą, ir bet ir visą Ukrainą. Ukrainiečiai tokį pavojų jaučia ir tokiam scenarijui nepasiduoda“, – pabrėžia V.Vasilica.
Separatistų iniciatyvos dabartinė proeuropietiška Moldovos valdžia, žinoma, nepalaiko. Moldova siekia kitokio Padniestrės klausimo sprendimo scenarijaus – atkakliai ir griežtai kelia klausimą dėl Rusijos karinių pajėgų išvedimo iš Padniestrės. „Ir tai logiška, nes jei ten nebus Rusijos karinių pajėgų, problema išsispręs savaime. Dabar Rusijos karių Padniestrėje kartu su Moldovoje dislokuotais Rusijos taikdariais iš viso yra apie 2,5 tūkst., ir tai viršija Moldovos karinius pajėgumus. Tačiau problema net ne kareivių skaičius, o apskritai jų buvimas Moldovos teritorijoje“, – pabrėžia V.Vasilica.
Pasaulis žada nepalikti ukrainiečių vienų akistatoje su Rusija. (Scanpix nuotr.)
Status quo – 30 metų
Toks status quo – jau tris dešimtmečius. Oficialiai nepripažinta save vadinanti Padniestrės Moldavijos respublika – tai Dniestro upės atskirtas ties rytine Moldovos siena su Ukraina nutįsęs 4 163 kv. km teritorijos ruožas su kiek mažiau nei puse milijono gyventojų. „Valstybė“ turi savo prezidentą, sostinę Tiraspolį, himną, vėliavą, herbą, pinigus ir net garsią futbolo komandą – Tiraspolio „Sheriff“, pernai patekusią į UEFA čempionų lygą.
Beje, koncernas „Sheriff“ valdo ne tik futbolo komandą – jam de facto priklauso visa ši teritorija ir ne tik ekonominiu, bet ir politiniu aspektu. „Valstybės“ marionetinei valdžiai toną duoda Kremliaus kurantai ir, žinoma, čia šeimininkaujanti Rusijos kariuomenė.
Vakarai ir tarptautinės organizacijos bando įvairius derybų formatus, kol galiausiai užšaldytą konfliktą teprisimena kokios nors jų sukakties proga.
Padniestrė primena užkonservuotą sovietmetį su Lenino paminklais, su raudona penkiakampe, kūju ir pjautuvu herbe ir vėliavoje, su nepritekliais ir korupcija. Moldova „tituluojama“ skurdžiausia Europos valstybe, bet, palyginti su Padniestre, ji dar turtinga. Sovietmečiu būtent šioje Moldovos dalyje buvo sukoncentruota nemažai pramonės, kas, beje, daugiausia ir persvėrė gyventojų nacionalinę sudėtį ne moldovų daugumos pusėn: su Ukraina besiribojančiame regione gyveno nemažai ukrainiečių, taip pat ir rusų, bet čia puikiai suveikė ir sovietų schema nacionalines respublikas atmiešti rusakalbiais į pramonės gigantus atsiunčiant darbo jėgos iš plačiosios Rusijos ir kartu įtvirtinti rusų kalbą.
„Prieš 30 metų žmonės net neįsivaizdavo, kokie ateis laikai: kad bus sunaikintos gamyklos, neliks darbo, atsiras didžiulis atotrūkis tarp algos ir būtiniausių išlaidų. Padniestrėje beveik visa valdžia – kontroliuojančiosios bendrovės „Sheriff“ rankose, tai prasidėjo nuo ekonomikos, o paskui pasiekė ir politiką. Šis oligarchinis ekonominis darinys monopolizuoja ir praktiškai privatizuoja Padniestrės regioną“, – piktinasi Padniestrės pilietinė aktyvistė Nadezhda Bondarenko.
Jos kolega, beje, kaip ir ji politikoje atstovavę Padniestrės komunistų partijai, buvęs politinis kalinys Gennady Chorba spaudos konferencijoje naujienų agentūrai IPN pareiškė, kad šiandien valdžia Padniestrėje grindžiama žmonių baime. Varžovai – nesvarbu, ar tai būtų verslas, ar politika, Padniestrėje eliminuojami nesiskaitant su jokiomis priemonėmis ir sodinami už grotų. Tad pernai gruodį „prezidentu“ be didelės konkurencijos buvo perrinktas bendrovės „Sheriff“ proteguojamas Vadimas Krasnoselsky.
Konfliktas įšaldytas
Padniestrės kvazivalstybės ištakos siekia 1990-uosius. Tų metų birželio 23 d. priimta deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto, Moldovos rytinės dalies rusakalbių gyventojų nedžiugino. Juos ypač gąsdino už nepriklausomybę kovojusio Liaudies fronto idėjos susijungti su savo istoriniais broliais rumunais.
Padniestrėje panaudotas ir kitose nepriklausomybės siekusiose sovietinėse respublikose išbandytas Kremliaus padiktuotas scenarijus: iš pradžių „darbo žmonių kolektyvuose“ rengiami susirinkimai norint pakritikuoti „nacionalistus“, tada keliami neramumai. Lapkritį į vieną tokių Dubosarų mieste įsitraukė sovietinės karinės pajėgos, konfliktas virto karu, pareikalavusiu apie 1,5 tūkst. gyvybių.
1992 m. liepą Moldovos ir Rusijos tuomečiai vadovai pasirašė paliaubų susitarimą. Regionas pasiskelbė Padniestrės Moldavijos respublika. Moldovos bandymai susigrąžinti savo teritoriją, išvesti iš jos Rusijos kariuomenę, o Rusijos taikdarius pakeisti civiliniais stebėtojais iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, kaip ir ne itin gausūs ir garsūs tarptautinių organizacijų raginimai tai padaryti, ligi šiol nesėkmingi.
Tie Padniestrės gyventojai, kurie norėjo ir turėjo galimybių, persikėlė į kitą Dniestro pusę, o daugelis čia likusiųjų save labiau tapatina su Rusija, o ne su Moldova, nors, žinant Kremliaus gebėjimus „organizuoti“ referendumus, ir ne taip vienbalsiai, kaip 2006 m. Padniestrėje vykusiame referendume, kuriame net 97,2 proc. gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.
Sakartvelo rūpesčiai
Padniestrės Moldavijos respublikos nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė, išskyrus tokias pačias kaip ji kvazivalstybes, save pasiskelbusias respublikomis, – Abchaziją, Pietų Osetiją ir Kalnų Karabachą.
Jau praėjo beveik keturiolika metų, kai Rusija okupavo apie penktadalį Gruzijos teritorijos – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Scenarijus primena tai, kas dabar vyksta prie Ukrainos sienų, – dažnėjančios provokacijos, ieškant preteksto pradėti karinius veiksmus.
XX a. paskutinį dešimtmetį byrant Sovietų Sąjungai jai priklausiusiose respublikose daug kur atsinaujino ankstesni etniniai konfliktai. Taip ir Sakartvele Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija konfliktavo su oficialiuoju Tbilisiu, siekė nepriklausomybės. Į 2008 m. rugpjūtį kilusį ginkluotą konfliktą tarp Pietų Osetijos separatistų ir Tbilisio pajėgų Maskva reagavo ginkluotu įsiveržimu į Sakartvelo teritoriją – buvo užimti dideli šalies plotai, bombarduojami įvairūs objektai. Nors trumpas, karas nusinešė šimtus gyvybių, o Sakartvelas neteko 20 proc. savo teritorijos.
Rusija Pietų Osetiją ir Abchaziją oficialiai pripažino nepriklausomomis valstybėmis, ir joms vadovauti ėmė marionetinė valdžia. Rusija šiose teritorijose jau turėjo karinių bazių, o po 2008-ųjų karo ėmė jas dar labiau plėsti. Pietų Osetijoje dabar yra 19 Rusijos pasienio bazių, viena karinė bazė Cchinvalyje.
Perskirtas gyvenimas
Pietų Osetijoje oficialiais duomenimis gyvena 53 tūkst., neoficialiai – 30 tūkst. gyventojų. Kartvelų gyvenamame Akhalgorio regione Pietų Osetijoje oficialiais duomenimis yra apie keletas tūkstančių, bet labiau tikėtina, kad telikę maždaug apie 1 tūkst. gyventojų.
Nemažai Pietų Osetijos gyventojų turi du, o kai kurie neoficialiai ir tris pasus – rusišką, osetišką ir kartvelišką. Osetinai su rusais neseniai pasirašė dvigubos pilietybės susitarimą. (V. Balkūno/BNS nuotr.)
Europos Sąjungos stebėsenos misijoje Sakartvele dirbusi žmogaus saugumo ekspertė Jurga Vilpišauskaitė pasakoja, kad dauguma gyventojų Akhalgoryje yra vyresnio amžiaus. Kai kuriose mokyklose mokosi tik po keletą mokinių, juos moko po keliasdešimt mokytojų. Prieš keletą metų mokyklose įvesta naujovė – privalomai mokyti dalykus rusų kalba – iš pradžių išgąsdino tiek mokinius, tiek mokytojus, kurie rusų kalbos nemokėjo. Atvažiuodavo atestacijos komisija, kuri sėdėdavo klasėse ir stebėdavo, kaip tai įgyvendinama. Tačiau didelių pasikeitimų rusifikacijos procesas kol kas neatnešė – mokiniai vyresnėse klasėse toliau neoficialiai mokosi kartvelų kalba.
Vis dėlto mokinių kartveliškose mokyklose kasmet mažėja, jų telikę 63 Akhalgoryje, ir tik penki kartvelai pradėjo mokytis pradinėje mokykloje šiais mokslo metais. Pabaigę 11 klasių, didžioji dauguma abiturientų važiuoja studijuoti į Tbilisį pagal specialią programą, kuri suteikia teisę nemokamai studijuoti studentams iš okupuotų teritorijų.
Prieš pandemiją buvo uždarytas Odzisio administracinis perėjimo punktas – juo žmonės judėdavo pirmyn atgal – į Tbilisį ir į Akhalgorį, prekiautojai veždavo parduoti į turgus maisto prekių. Po darbo savaitės, pavyzdžiui, mokytojai, savaitgaliais grįždavo namo. Mokytojų atlyginimai Sakartvele ir Pietų Osetijoje skiriasi keletą kartų (Pietų Osetijoje jie ženkliai didesni).
Šis laisvo judėjimo suvaržymas parginė dalį senyvo amžiaus žmonių į Sakartvelą, jie paliko savo namus Akhalgoryje ir visam laikui persikraustė pas gimines.
Prasidėjus pandemijai buvo uždaryti visi likę perėjimo punktai. Tačiau sunkūs pacientai turi teisę prašyti specialaus leidimo gauti gydymą Tbilisyje, nes Akhalgoryje praretėjo gydytojų specialistų gretos, o ir tinkamos medicininės įrangos gydyti ligoniams nėra. Net ir nesirgdami, neoficialiai vietiniai gauna pažymas, kad jiems reikia skubiai kirsti sieną medicininiais tikslais, ir taip vyksta į Tbilisį.
Taip pat suaktyvėjo nelegalus perėjimas kalnuotais miškais, kartais vietiniams pavyksta nueiti ir grįžti atgal nepagautiems. O sulaikytieji keletą dieną turi praleisti sulaikymo izoliatoriuje Cchinvalyje ir susimokėti keliasdešimt eurų siekiančią baudą.
Maisto kainos, uždarius perėjimo punktus, padidėjo keletą kartų, ypač aliejaus, miltų, kruopų ir pan. produktų. Valstybės tarnautojų atlyginimai ir pensijos pastaruoju metu Pietų Osetijoje pakilo – padidėjo Rusijos dotacijos į biudžetą.
Pasak J.Vilpišauskaitės, didžioji dauguma vietinių Pietų Osetijoje turi rusiškus pasus, o didžioji dauguma kartvelų Akhalgoryje – osetiškus. Pensinio amžiaus kartvelai neoficialiai gauna pensiją ir Pietų Osetijoje, ir Sakartvele. Tik dėl laisvo judėjimo apribojimo tai padaryti tapo kebliau. Gyvenantys Akhalgoryje, paprašo giminių ją atsiimti su specialiu notaro patvirtinimu Tbilisyje, vėliau tie pinigai įvairiais būdais pasiekia adresatus. Kai kurie žmonės neoficialiai turi tris pasus – rusišką, osetišką ir kartvelišką.
J.Vilpišauskaitė Tsikhisubani kaime, trys kilometrai iki sienos, atskyrusios Sakartvelą nuo Pietų Osetijos. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Osetinai su rusais neseniai pasirašė dvigubos pilietybės susitarimą (Rusija turi tokį tik su Tadžikistanu), jis dar neratifikuotas, bet atvers daugiau galimybių turintiesiems dvigubą pilietybę įsidarbinti karinėje sistemoje ir valdžios institucijose.
Išeities nerandama
Kaip yra pastebėję Rytų Europos studijų centro analitikai, anksčiau kaip didžiausią Sakartvelo problemą įvardijamą teritorinį integralumą ir karinį konfliktą su Rusija pastaruoju metu užgožia visuomenei nerimą kelianti ekonominė ir politinė situacija šalyje. Tarptautinėje politikoje dėmesio šiai problemai taip pat sumažėjo. Okupuotos Sakartvelo teritorijos paverstos savotiškomis Rusijos karinėmis bazėmis, kurios potencialiai galėtų iš karto prisijungti prie Rusijos, tad teritorinis klausimas, ekspertų vertinimu, jau sunkiai išsprendžiamas. Tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo Sakartvelo atitraukė ir nauji karštieji taškai, šiuo metu visų pirma – Ukraina. Jau aštunti metai, kai ji de facto prarado Krymą, tiek trunka ir karas Donbase, o dabar ties Ukrainos sienomis jau beveik 200 tūkst. Rusijos kariškių.
Ukrainoje – aštunti, Sakartvele – keturiolikti, Moldovoje – per 30 metų. Tiek trunka taip ir neišspręsti konfliktai su gana panašiais scenarijais. Kai tik šalies viduje atsiranda trintis, ypač nacionaliniais klausimais, į „pagalbą“ atskuba Rusijos kariai ar „žalieji žmogeliukai“ – Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos be atpažinimo ženklų. Įtvirtinti okupaciją labai padeda pseudoreferendumai, kuriuose balsuojama beveik vienbalsiai, kaip sovietmečiu būdavo renkama valdžia. Pažeidžiant tarptautinę teisę, pasiskelbia neva nepriklausoma valstybė su marionetine prorusiška valdžia. Prasideda „pasportizacija“, kai dirbtinai gaminami Rusijos piliečiai išduodant Rusijos pasus.
Šalys, kurios de facto netenka savo teritorijos, tikisi, kad laikinai. Deja, kaip rodo istorija, tokiais atvejais nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Juo ilgiau trunka tokia neapibrėžta situacija, tuo sunkiau kažką pakeisti.
Padniestrė primena užkonservuotą sovietmetį su Lenino paminklais, su raudona penkiakampe, kūju ir pjautuvu herbe ir vėliavoje, su nepritekliais ir korupcija.
Vakarai ir tarptautinės organizacijos bando įvairius derybų formatus, kol galiausiai užšaldytą konfliktą teprisimena kokios nors jų sukakties proga, taip praktiškai kapituliuodamos prieš taikžudžius. Nors priemonių atgrasyti nuo agresijos ir net spręsti užšaldytas problemas dėl perimtų teritorijų jos turi. Kaip interviu „Kauno dienai“ sakė nevyriausybinio analitinio centro Užsienio politikos tarybos „Ukrainos prizmė“ vykdomasis direktorius Hennadiy Maksakas, „ginkluotė, kurią Ukraina gauna, jai būtina, bet vargu ar tai atgrasys Rusiją nuo karinės agresijos, nes karinės galios asimetrija vis tiek liks didelė. Tačiau kaip atgrasymo priemonė veikia Vakarų solidarumas ir Ukrainos palaikymas sankcijų Rusijai forma.“ Tad bendros ir adekvačios ekonominės ir politinės sankcijos – net veiksmingesnė priemonė nei ginklai.
2012–2020 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras, dabar – ambasadorius migracijai Linas Linkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: tokia simptomatika, kad, kai Sakartvelas ir Ukraina NATO aukščiausiojo lygio susitikimuose nesulaukė aiškios paramos ir konkrečių planų dėl narystės Aljanse, netrukus ten ir kilo konfliktų. Tarptautiniu lygmeniu daug kalbų, bet ši taktika akivaizdžiai neveikia. Formuluotes apie atviras Ukrainos, Sakartvelo ar Moldovos narystės NATO ir Europos Sąjungoje duris laikas keisti konkrečiais susitarimais.
Žinoma, ir pačios valstybės turi dėti daugiau pastangų siekdamos visapusiško savo vientisumo, taip pat ir ekonominio, kultūrinio, kalbinio, visus savo regionus laikyti savais, kad jie netaptų lengvu kąsniu svetimiems puolant tiek propagandos, tiek ir kariniais ginklais.
Naujausi komentarai