Kroatijoje pirmą sykį nuo to laiko, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą, vyksta parlamento rinkimai. Juose varžosi valdantysis aljansas „Kroatija auga“, kuriam vadovauja premjero Zorano Milanovičiaus socialdemokratai, ir konservatyvi Patriotų koalicija. Spėjama, kad nė viena stovykla negaus aiškios daugumos 151 vietos parlamente, vyriausybės sudėtį lems derybos su mažesnėmis partijomis.

Zagrebe, Habsburgų epochos gatvelėse, Kroatijos rūpesčiai nekrinta į akis. Tačiau vaizdingos šalies ekonomikos padėtis viena blogiausių Europoje, valstybės skola sudaro beveik 90 procentų BP, nedarbas viršija 16 procentų, o tarp jaunų žmonių beveik kas antras neturi darbo.

Tiesa, šiemet ekonomika pradeda augti, tikimasi vieno ir dviejų dešimtųjų procento augimo, tad valdantys socialdemokratai tvirtina, jog nusipelnė dar ketverių metų valdžios, nes atgaivino ekonomiką po šešerių metų nuosmukio. Jiems pavyko pasivyti opozicinę Kroatijos demokratinę sąjungą, nuo kurios atsilieka vos vienu procentu balsų, rodo nuomonių apklausos.

Dar vienas kairiųjų aljanso koziris – virtinė korupcijos skandalų, kurie drebino Kroatijos demokratinę sąjungą ir jos buvusį lyderį Ivą Sanaderą.

„Jaučiuosi puikiai, kaip žmogus, kuris ketverius metus tarnavo šaliai, jos ekonomikai, saugumui. Deja, mūsų rinkimų kampaniją temdė migrantų krizė ir Kroatijos demokratinės sąjungos skleidžiama neapykanta“, – teigia Kroatijos ministras pirmininkas Zoranas Milanovičius.

Kroatijos demokratinė sąjunga, kuriai vadovaujant šalis tapo nepriklausoma, išgyveno nepriklausomybės karą su Serbija, sako, kad to nepakanka. Jos šalininkai pritaria – reformos nuvylė, ekonomikos augimas minimalus, be to, socialdemokratai pamiršo tautos tapatumo, šeimos vertybių svarbą šaliai, kurios daugumą gyventojų sudaro katalikai. Jos lyderio, kuris yra vadovavęs Kroatijos saugumo tarnyboms, nuomone, nedarbas smunka, nes daug žmonių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo svetur.

Analitikai sako, kad migrantų antplūdis iš dalies padėjo valdančiai partijai nukreipti dėmesį nuo tikrosios ekonomikos padėties, premjeras Z. Milanovičius sumaniai balansavo tarp užuojautos pabėgėliams ir nacionalinių interesų gynimo: iš pradžių jis griežtai kalbėjosi su kaimyne ir buvusia prieše Serbija, bet neseniai susitarė pervežti migrantus traukiniais per abiejų šalių bendrą sieną.

Tačiau abi partijos neįtikino, kad yra pajėgios išjudinti viešąjį sektorių, pertvarkyti pensijų, sveikatos apsaugos sistemą, per rinkimų kampaniją jos daugiausia  kalbėjo apie priešininkų trūkumus, o ne tai, ką pasirengusios nuveikti. Tad rinkėjams kampanija nebuvo įdomi.

Po rinkimų mažesnės politinės partijos gali lemti būsimą vyriausybę, tad socialdemokratai gali išsilaikyti valdžioje, bet, kad ir kas laimėtų, galimas dalykas, jog teks skelbti valstybe, kurios ekonomika daug priklauso nuo turizmo, nemokia.