Itin sudėtingas tyrimas
Balandžio pabaigoje Austrijos teisėsauga pradėjo tyrimą prieš du įtariamuosius, kurie galbūt vyko pašaudyti į apsiaustą Sarajevą. Oficialiai pranešta, kad vienas jų – Austrijos pilietis. Tyrimo pagrindu tapo šaltinis, kuris pateikė įrodymus apie konkretų Austrijos pilietį. Archyviniuose duomenyse buvo aptikta įrodymų apie didelių pinigų sumų (grynųjų pinigų arba neoficialių pervedimų) judėjimą, kurios buvo deklaruojamos kaip „safario medžioklės išvykos Balkanuose“.
Analogiški tyrimai pradėti Italijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Šveicarijoje. Keturių šalių teisėsaugos institucijos ketina koordinuoti savo veiksmus, tačiau tyrimas laikomas ypač sudėtingu.
„Sarajevo safario“ organizatoriai veikė itin slaptai. Tuo metu nebuvo skaitmeninių pėdsakų, išmaniųjų telefonų ar elektroninių banko pervedimų. Visi atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais (Vokietijos markėmis), o karinius leidimus išduodavusios grupuotės stengėsi nepalikti jokių rašytinių pėdsakų archyvuose.
Kadangi įtariamieji yra skirtingų šalių piliečiai, o nusikaltimai įvykdyti ne ES teritorijoje daugiau nei prieš 30 metų, teisinę ir logistinę pagalbą, padėdama suderinti valstybių baudžiamuosius kodeksus ir jurisdikcijas, teikia ES baudžiamojo teisingumo bendradarbiavimo agentūra „Eurojust“.
Tyrėjų tikslas – išsiaiškinti viską apie Sarajevo apsiausties metu 1992–1995 m. galbūt rengtas komercines keliones, kurių metu užsieniečiai mokėjo pinigus už galimybę šaudyti į žmones.
Nuo 1992 m. balandžio 6 d. iki 1996 m. vasario 29 d., 1 425 dienas, Dinarų kalnų apsuptas Sarajevas buvo atkirstas nuo išorinio pasaulio. Jį nuolat apšaudė kalnuose įsitaisę Bosnijos serbų ir Jugoslavijos liaudies armijos snaiperiai ir artilerija. Per šį laikotarpį žuvo 11 541 civilis (1 601 vaikas), o daugiau nei 50 tūkst. žmonių buvo sužeista.
NATO atliko lemiamą vaidmenį užbaigiant Sarajevo apgultį, kai 1995 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais įvykdė masinę oro operaciją „Sąmoninga jėga“ (angl. Operation Deliberate Force) prieš Bosnijos serbų karines pozicijas, artileriją ir amunicijos sandėlius aplink miestą. Tikslūs oro smūgiai, suderinti su jungtiniu Bosnijos ir Kroatijos pajėgų sausumos kontrpuolimu, visiškai eliminavo serbų artilerijos pranašumą, privertė juos patraukti sunkiąją ginkluotę nuo Sarajevo ir sėsti prie derybų stalo, o tai tiesiogiai atvedė prie Deitono taikos susitarimo pasirašymo.
Lemtingas postūmis
Pasakojimai apie kruviną „turizmą“ apgultame Sarajeve sklando jau daugelį metų. 2022 m. pasirodęs slovėnų režisieriaus Mirano Zupaničiaus dokumentinis filmas „Sarajevo safaris“ atgaivino šias kalbas ir suteikė joms daugiau pagrindo.
Po filmo premjeros tuometė Sarajevo merė Benjamina Karić pateikė pareiškimą Bosnijos ir Hercegovinos prokuratūrai, tačiau apie tyrimą informacija neskelbiama. Žinoma tik tiek, kad šių metų pradžioje suformuota išplėstinė prokurorų grupė, kuriai pavesta paspartinti su Sarajevo apgultimi ir „safariu“ susijusius tyrimus.
Skeptiškai šią istoriją vertinantys ekspertai mano, kad faktą, jog Sarajevas nuo snaiperių atakų kentėjo savaitgaliais labiau nei darbo dienomis, galima paaiškinti ne užsienio turistų kelionėmis, bet tuo, kad savaitgaliais prie serbų armijos prisijungdavo įprastus darbus dirbantys asmenys.
Lankininkai ir elniai
Italijoje tyrimas pradėtas po oficialaus rašytojo Ezio Gavazzeni pareiškimo prokuratūrai. Kovo 17 d. pasirodžiusi jo knyga „Cecchini del weekend“ („Savaitgalio snaiperiai“) sukėlė šoką.
Rašytojas prisipažino, kad mintis apie kruvinus safarius jam nedavė ramybės nuo pat 1995 m., kai laikraštis „Corriere della Sera“ paskelbė informaciją apie tariamas išvykas medžioti žmones. Vis dėlto rimtai šios temos E. Gavazzeni ėmėsi tik po daugelio metų. Lemiamą postūmį suteikė M. Zupaničiaus filmas.
Rašytojas ėmė nagrinėti dokumentus, ieškoti žmonių, galinčių ką nors žinoti apie šį nusikaltimą. Kai kuriuos liudytojus rašytojas apklausė kartu su garsiu Italijos tyrėju Guido Salvini.
Knygoje E. Gavazzeni cituoja Prancūzu pristačiusį vyrą, kuris teigia lydėjęs tokių „turistų“ grupes. Pasak jo, jie buvo iš Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos, Austrijos ir Rusijos.
Šias keliones esą organizavo viena žinoma Belgijos apsaugos bendrovė, iki šiol turinti filialą Milane. Klientų buvo ieškoma bankuose ir įmonėse, su kuriomis bendrovė dirbo, o dalis „turistų“ kreipdavosi patys. Šio projekto dalyviai klientus vadino lankininkais, jų aukas – elniais.
„Lankininkai“ rinkdavosi Trieste, kuris karo metu buvo narkotikų, ginklų ir žmonių kontrabandos centru, kirsdavo sieną su Slovėnija, vėliau judėjo karo apimtos Kroatijos teritorija, o Serbijos kariniais sraigtasparniais būdavo nugabenami į paskirties vietas.
Vienas liudininkas pasakojo Makedonijos piliečio, knygoje įvardijamo kaip CB, nurodymu ant transporto priemonių montavęs netikrus Raudonojo Kryžiaus ženklus, virindavęs slaptus ginklų laikiklius. Tokiais automobiliais į Jugoslaviją paprastai važiuodavo Italijos farmacijos bendrovių atstovai. Oficialiai buvo teigiama, kad tokiais automobiliais gabenami vaistai. Patys „turistai“, anot Prancūzo, kalbėdavę apie trumpas atostogas.
Už vaiką – papildomas mokestis
Už kelionę kiekvienas „turistas“ mokėjęs tiek, kiek kainuotų trijų kambarių butas Milano „Piazzale Lotto“ rajone – dabar jis vertas 300–400 tūkst. eurų. Ginklus puikiai valdę snaiperiai, kuriems dabar galėtų būti 65–80 metų, atvykdavo po darbo savaitės, namo grįždavo sekmadienį vakare.
Serbų „gidai“ už vaikų nužudymą reikalaudavo papildomo mokesčio, o pagyvenusių žmonių šaudymas būdavo įtrauktas į bendrą paketą.
„Medžiotojų“ taikiniai negalėjo gintis – daugiausia tai buvo paprasti civiliai. Anot E. Gavazzeni, šūvis į vaiką kainavo papildomai: dabartiniu kursu suma siektų 50 tūkst. eurų. Karui artėjant prie pabaigos, įkainiai išaugę.
Namo „turistai“ parsiveždavo trofėjų – šovinių tūtelių, dažniausiai 7,62 x 51 mm kalibro, pažymėtų spalvomis, nurodančiomis, kokia auka buvo nužudyta. Mėlyna spalva reiškė berniuką, rožinė – mergaitę. Raudona žymėjo vyrą, o raudonos ir žalios spalvos derinys – kareivį. Geltona spalva reiškė moterį, juodos ir mėlynos spalvos derinys – pagyvenusį vyrą, juodos ir rožinės – pagyvenusią moterį.
Namo parsiveždavo trofėjų – šovinių tūtelių, pažymėtų spalvomis, nurodančiomis, kokia auka buvo nužudyta.
Savaitgaliais – pakariauti
Kovo 30 d. laikraštyje „Corriere della Sera“ aprašė dabar jau 70-mečio „medžiotojo“ iš Pjemonto, kurį apklausė Milano prokuratūra, istoriją. Jis pasakojo apie kelionę per Makedoniją arba Juodkalniją, minėjo ten buvus britus, prancūzus, vokiečius, buvusius italų parašiutininkų brigados „Folgore“ narius.
Buvęs „medžiotojas“ neigia dalyvavęs žmonių medžioklėse ar buvęs Sarajeve, tačiau pripažįsta, kad buvo tarp „savanorių“, kovojusių agresorių pusėje: „Kažkas iš Milano ten tikrai vykdavo tiesiog pasilinksminti.“
„Naudojau ten buvusius medžioklinius šautuvus, tačiau man pavyko gauti ir snaiperio šautuvą TRG, ir snaiperio šautuvą „Dragunov“, kuris buvo mano mėgstamiausias. Labiausiai mane persekiojantys prisiminimai yra mirštantys žmonės, amputacijos su nesustabdomu kraujavimu... Iki šiol sapnuoju košmarus“, – žurnalistams pasakojo italas.
Buvęs bosnių saugumo tarnybos darbuotojas Edinas Subašićius rašytojui pasakojo, kad jo tarnyba dar 1993 m. pabaigoje sužinojo apie tokius „safarius“. 1994 m. pradžioje apie tai buvusi informuota Italijos slaptoji tarnyba SISMI. Po kelių mėnesių italai atsakę, kad kelionės iš Triesto sustabdytos. Anot E. Subašićiaus, esama ir tai patvirtinančio dokumento, tačiau jis labai slaptas.
Italijos Penkių žvaigždžių judėjimas pateikė parlamentinį paklausimą, ar būtų galima paviešinti Italijos žvalgybos archyvuose esančius dokumentus, susijusius su vadinamaisiais Sarajevo safariais.
Milano prokuratūra taip pat pareikalavo dokumentų iš Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai. Pasak E. Subašićiaus, vienas į nelaisvę paimtas serbų karys liudijo pats matęs vieno iš šių „medžiotojų“ transportavimą. Esą prabangiai apsirengęs užsienietis buvo atvežtas į snaiperių poziciją žydų kapinėse (virš Sarajevo centro) ir jam buvo sudarytos sąlygos šaudyti į miestą.
Tyrėjų duomenimis, įtariami vykdytojai turėjo ne tik solidžių finansinių išteklių, bet ir gerų politinių ryšių. Bosnijos ir Italijos specialiųjų tarnybų archyvuose vis dar gali būti dokumentų, galinčių padėti ištirti šią bylą, tačiau neaišku, ar jie yra prieinami.
Pas įtariamuosius Italijoje rasta nuotraukų iš kelionių po buvusią Jugoslaviją. Nors daugelis jų oficialiai deklaravo, kad vyko medžioti laukinių gyvūnų, nuotraukose užfiksuota aplinka, karinė uniforma ar ginklai sukėlė rimtų įtarimų.
Kratų metu pareigūnai konfiskavo dešimtis ginklų, pvz., aptariamuoju laikotarpiu naudoti suomiški „Sako TRG“ ir rusiški „Dragunov“, kuriuos savo parodymuose minėjo tyrėjų apklaustas savanoris; optiniai taikikliai ir naktinio matymo prietaisai, tūkstančiai šovinių.
Skėtis, trikojis ar šautuvas?
Skandalas nepaliko nuošalėje ir Serbijos prezidento Aleksandro Vučićiaus. Esama vaizdo įrašo, kuriame jis anuomet serbų nacionalisto ir karo nusikaltėlio Vojislavo Šešeljo bendražygis, jaunas žurnalistas, užfiksuotas serbų pozicijose žydų kapinėse virš Sarajevo. Tiesa, nėra aiškiai matyti, ar jis buvo ginkluotas.
Vaizdo įraše matyti, kaip A. Vučićius rankose nešasi ilgą, pailgą daiktą. Kroatų tiriamosios žurnalistikos atstovas Domagojus Margetičius, kuris dėl šio fakto pateikė oficialų skundą Milano prokuratūrai, teigia, kad tai buvo karinis šautuvas.
„Niekada nesu girdėjęs apie jokius safarius, niekada nesu laikęs snaiperio šautuvo“, – 2025 m. pabaigoje vienoje provyriausybinio portalo informer.rs pokalbių laidoje pareiškė A. Vučičius.
Daiktas jo rankose buvęs ne šautuvas, o skėtis, vėliau jis minėjo laikęs televizijos kameros trikojį, o Sarajevo prieigose lankėsis tik kaip Palė mieste veikusios televizijos „TV Kanal S“ žurnalistas ir vertėjas.
Su Sarajevo „safario“ tyrimais susijusiose bylose minimi ir rusų atstovai. Vienas ryškiausių, patvirtintų faktų – dabar jau miręs rusų ultranacionalistas Eduardas Limonovas. 1992 m. darytame vaizdo įraše, kuris buvo panaudotas kaip įrodymas Hagos tribunole prieš karo nusikaltėlį Radovaną Karadžičių, matyti, kaip pastarasis asmeniškai priima E. Limonovą Trebevičiaus kalno pozicijose virš Sarajevo. R. Karadžičius aprodo jam snaiperių lizdus, o aplodismentų lydimas E. Limonovas sėdasi prie didelio kalibro kulkosvaidžio ir paleidžia seriją šūvių į apsiaustą miestą ir civilius gyventojus.
Nors E. Limonovas ten lankėsi kaip ideologinis serbų rėmėjas, prokurorai ir žiniasklaida šį atvejį laiko pirmuoju viešu „Sarajevo safario“ įrodymu, parodančiu, kaip užsieniečiams buvo leidžiama šaudyti į žmones dėl pramogos.
Manoma, kad buvęs SSRS specialiosios paskirties pajėgų karininkas Aleksandras Škrabovas, kovojęs Bosnijos serbų armijoje, užtikrino atvykstančių „medžiotojų“ apsaugą ir juos instruktavo. A. Škrabovas žuvo kovose Sarajeve 1994 m.
Kitų turtingų asmenų iš Rusijos, apie kuriuos užsimena E. Gavazzeni, tapatybes šiuo metu bando nustatyti jungtinė Eurojusto prokurorų grupė.
Naujausi komentarai