Ar civilizacijos lopšys buvo ir žmogiškojo žvėriškumo gimimo vieta? Tokį klausimą sau užduoda istorikai, tyrinėjantys kankinimo būdus, kurie buvo naudojami senovės laikais. Jie išsiaiškino, kad „sėdėjimas statinėje“ buvo viena žiauriausių egzekucijos formų, rašo Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“.

Kankinimai - galios ženklas

Romos imperatorius Julijus Cezaris pats paskaičiavo, kad per savo valdymo metus nužudė 1 mln. 192 tūkst. priešų. Imperatorius Tiberijus liepdavo jauniems vyrams tvirtai surišti šlapimtakius ir prievarta girdė juos vynu. Kaligulos laikais tapo įprasta pjaustyti žmones perpus. Skamba kraupiai, bet ar šie žmonės buvo žiauriausi senųjų laikų valdovai?

Atsakyti į šį klausimą savo naujoje knygoje „Kraštutinės žiaurumo formos Antikos iliustracijose ir tekstuose“ pabandė istorijos profesorius vokietis Martinas Zimmermanas. Jis priėjo prie išvados, kad senovės tolimuosiuose rytuose, kur buvo įsikūrusios didžiulės įvairių tautų gyvenamos valstybės, valdovai demonstruodavo savo galią išradinėdami įmantrius ir skausmingus kankinimo bei egzekucijos būdus. Tai padėdavo išlaikyti žmones paklusnius.

Didžiausią entuziazmą rodydavo Senovės Babilono teisėjai. Šiame senovės pasaulio kampelyje buvo įprasta nupjauti nuteistajam koją, lūpą arba nosį, išdurti akis, išskrosti ir išimti širdį.

Ne ką mažesni smurtautojai buvo ir asirai, labai mėgdavę pasigirti savo kruvinais žygdarbiais. „Išpjausiu priešo mėsą ir vežiosiu ją su savimi, kad galėčiau parodyti kitose šalyse“, - sakė Asirijos karalius Ašurbanipalas, valdęs nuo 668 iki 627 m. pr. Kr. Jo įpėdinis mėgdavo skrosti pilvus priešams, „tarsi jie būtų jauni avinėliai“.

Nepaklusniųjų laukė skausminga mirtis

„Karalius būdavo žiauriausias asmuo valstybėje, - paaiškino Asirijos studijų specialistas Andreas Fuchsas. - Jis vienintelis galėjo spręsti aukų likimus. Ši teisė ir buvo karaliaus valdžios pagrindas.“

Visi, kam teko turėti reikalų su karaliumi, jautė baimę ir pagarbą. Štai vienas Asirijos karaliaus laiškas provincijos gubernatoriui: „700 šiaudų ryšulių. Vėliausiai - pirmą kito mėnesio dieną. Jei pavėluosi bent dieną, tavęs lauks mirtis.“

Neklusnūs gubernatoriai sulaukdavo skausmingos mirties. Vieniems nuo nugaros buvo nulupama oda, kitiems - į išangę kūju kalamas kuolas. Kai kurios aukos su juo dar išgyvendavo kelias dienas.

Egzekucijos būdavo pramoga

Kruvini spektakliai dažniausiai buvo rengiami nugalėto priešo teritorijoje. Egzekucijas įamžindavo menininkai, jų kūriniai tapdavo propagandos priemonėmis.

Senovės graikai paliko mažai smurtinės vaizdinės medžiagos, bet kraujas upėmis tekėjo ir šiame Europos civilizacijos lopšyje. Vien Homero „Iliadoje“ aprašoma 318 kruvinų dvikovų. Autorius detaliai pasakoja, kaip dantys lekia į visas puses, išvarva akys ir saulėje spindi kaukolės turinys.

Senovės Graikijos realybė buvo ne ką gražesnė. Korinto tironas Periandras taip smarkiai trenkė nėščiai žmonai, kad ją nužudė. Kitas tironas Falaris turėjo jaučio formos bronzinę krosnį, kurioje degino priešus gyvus.

Senovės Romos valdovai mėgo ne tik nukryžiavimus. Mirtininkai dažnai buvo baudžiami ad bestias - atiduodami laukiniams gyvūnams sudraskyti. Tokios egzekucijos vykdavo Kolizejuje ir pritraukdavo gausybę smalsuolių.

Statinėje iro gyvas

Persai paliko istorikams kelis sudėtingus galvosūkius. Istoriniuose dokumentuose rašoma, kad šioje šalyje mirtininkai būdavo „metami į pelenus“. Bazelyje gyvenantis istorikas Bruno Jacobsas, talkinamas teismo medicinos ekspertų, įminė šią mįslę.

Nuteistasis būdavo verčiamas kelias dienas stovėti kameroje, pilnoje pelenų. Kai žmogus išsekdavo ir nugriūdavo, jie pakildavo į orą ir patekdavo į plaučius. Net jeigu nelaimėlis sugebėdavo vėl atsistoti, vis tiek netrukus uždusdavo.

Dar vienas mįslingas egzekucijos būdas, naudotas Persijoje, buvo „sėdėjimas statinėje“. Žmogus būdavo pasodinamas į medinę statinę, išorėje likdavo kyšoti tik galva. Egzekutorius ištepdavo aukos veidą pienu ir medumi, kad priviliotų musių. Be to, auka būdavo sočiai maitinama, ir po kurio laiko faktiškai imdavo plaukioti savo ekskrementuose. Tuomet kūną pradėdavo ėsti vikšrai ir kirmėlės. Šitaip gyvas irdamas žmogus galėjo išgyventi kelias savaites.

Visi šie baisumai atrodo likę istorijos glūdumoje, bet kankinimai, neretai sankcionuojami valstybės ir naudojami politiniams tikslams pasiekti, yra vykdomi ir šiandien.

„Fizinis smurtas yra universalus ir būdingas visoms kultūroms, - savo naujoje knygoje rašo M.Zimmermanas. - Atsižvelgiant į žmonijos istoriją, sunku tikėtis kažkokio progreso.“