Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Čečėnijos vardas dažnai mirgėdavo pasaulio laikraščių antraštėse. Dabar jis vėl skamba, tik be užuojautos.

Kuo čečėnai susiję su išpuoliais Bostone? Ekspertai neslėpė, kad atakos Bostone, tiksliau, jų organizatorių kilmė, juos nustebino.

Čečėnai? Kodėl jie? Ar už išpuolių slypi čečėnų separatistų ausys, o gal Kremliaus? Kai kas net kalba, kad broliai Carnajevai buvo dvigubi JAV ir Saudo Arabijos agentai... Sąmokslo teorijos liejasi kaip iš gausybės rago.

Su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi dienraštis kalbėjosi apie Šiaurės Kaukazo regioną ir ten vykstančius procesus.

– Viešojoje erdvėje pasklido gandas, esą broliai Carnajevai buvo dvigubi JAV ir Saudo Arabijos agentai, infiltruoti į Šiaurės Kaukazą. Ar yra kokių paralelių? Kalbu apie Saudo Arabiją ir Šiaurės Kaukazą.

– Manau, kad paralelių nėra. Jei kalbame apie Saudo Arabiją kaip valstybę, šios šalies politinę santvarką, tautą, visuomenę, prigimtį, jokių paralelių nėra. Sakyčiau, vienintelis tariamas bendras vardiklis galėtų būti toks, kad kai kurie asmenys ir grupuotės, kovoję su Rusijos valdžia, vartojo terminą arba, jei taip galima sakyti, titulą vahabitai.

Šį titulą, jei taip galima sakyti, jie prisiskyrė sau. Mano galva, tai buvo netinkamai ir neteisingai naudotas terminas. Vahabizmo, kaip ideologijos, suvokimas, manau, buvo neadekvatus keliais atžvilgiais. Pirma, čečėnai nesuvokė XVIII a. mąstytojo ir ideologo Muhammado ibn Abd al Wahhabo tekstų, todėl negali būti traktuojami kaip autentiški vahabitai. Lygiai taip pat jie negali būti traktuojami kaip Saudo Arabijos vahabitai. Šiuo atveju mes kalbame apie visiškai skirtingą socialinę ir politinę konsteliaciją.

Vietos čečėnai nesekė šeichų, kurie galbūt iki šiol gyvena bei gyveno Kaukaze XX a. antroje pusėje ir gali būti vadinami vahabitais, nei ideologija, nei tekstais.

Čečėnijos atveju ir apskritai Šiaurės Kaukazo atveju tai ganėtinai unikalu, kad atskiros grupės, nutolusios geografiškai ir lingvistiškai ne arabakalbės, sau prisiskirdavo vahabitų titulą.

Daugelyje pasaulio vietų, kur veikia musulmonų atgimimo judėjimai, jie savęs neįvardija kaip vahabitų. Galbūt jie būna kai kurių tyrėjų ir komentatorių įvardijami kaip vahabitai, tačiau jie savęs taip nevadina. O Čečėnijoje tai buvo ganėtinai paplitęs reiškinys. Buvo laikas, kai Lietuvoje atsiradę čečėnai pabėgėliai prisistatydavo, kad jie yra vahabitai. Ir netgi Pabradės užsieniečių registracijos centras manęs kažkada prašė paskaityti paskaitą, kas yra tie vahabitai ir kodėl čečėnai taip prisistato. Sakyčiau, tai labai išskirtinis atvejis.

Kita vertus, galėtume kalbėti apie visai kitus reikalus.

Antrasis Čečėnijos karas galbūt buvo iš dalies finansuojamas atskirų grupių ar individų Saudo Arabijoje, kurios turėjo savų sumetimų. Pavyzdžiui, džihadizmo plėtrą ar kaip jie įsivaizdavo islamo plėtrą. Tačiau sieti tai su Saudo Arabijos valstybe, kaip, pavyzdžiui, Iranas kaltinamas terorizmo rėmimu, ar su vahabitų ideologijos plėtra, vargu ar įmanoma.

– Šiaurės Kaukazas ir islamas?

– Kai kalbame apie Šiaurės Kaukazą, visuomet turėtume suvokti, kad tie politiniai dariniai, kurie dabar yra Kaukaze, turi daug kultūrinių ir socialinių skirtumų.

Pavyzdžiui, labai svarbus skirtumas tarp Dagestano ir Čečėnijos. Į Dagestaną islamas atkeliavo dar VII a., net manoma, kad paties Mahometo bendražygių dėka, kurie skleidė islamą. Į Čečėniją islamas atėjo beveik po tūkstančio metų ir visai kitais pavidalais. Pirmiausia, tokio sinkretiško liaudies islamo, mistinio islamo formomis, kurios dabar, beje, Rusijos valdžios labai propaguojamos.

Vienas rimtų argumentų, kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pavyko čečėnus pacifikuoti, yra tas, kad jis parodė, jog kariauja ne su islamu kaip tokiu, bet su radikaliuoju, o tą taikųjį islamą, mistinį islamą jis esą gerbia ir remia. Taigi dabar Čečėnijoje matome valstybės globojamą mistinio islamo atsigavimą. Tai irgi gana unikalus reiškinys.

– Čečėnijos ir Dagestano separatistai – tai regioninio ar pasaulinio masto žaidėjai, jei kalbėtume apie terorizmą?

– Šiuo atveju reikėtų skirti tris kategorijas. Pirma būtų nacionalistai. Tai separatistai, žmonės, siekiantys savo etnoso tapimo tauta ir nacija. Tai čečėnai, kurie nori matyti savo valstybę. Jie gali būti labai sekuliarūs, gali būti religingi, tačiau esminis jų interesas – nacijos suverenitetas. Džocharo Dudajevo laikais šie žmonės buvo dominuojanti dalis.

Antra kategorija – regioninio džihadizmo. Šie žmonės mąstė ne per etninę ar tautinę prizmę, o labiau per religinę. Jie Šiaurės Kaukazą matė kaip vieną regioną, t. y. vienetą. Šiuo atveju Šamilis Basajevas, ko gero, yra geriausias pavyzdys. Jis siekė įkurti emyratą Šiaurės Kaukaze, kur jau būtų buvusi svarbi moralinė nuostata, simplifikuotai ar redukuotai, bet visgi islamo pagrindu.

Žinoma, šių asmenų būryje neabejotinai buvo tokių, kurie turėjo kėslų ar lūkesčių pasauliniu lygiu. Kai Š.Basajevas ir artimiausi karo vadai žuvo arba buvo sučiupti, ta radikaliausia dalis išsibarstė. Tikėtina, kad dalis jų liko Rusijos Federacijos teritorijoje, kiti atsirado Turkijoje, Irane, gal Afganistane ir Pakistane. Šie asmenys neabejotinai yra tapę to vadinamojo pasaulinio džihadizmo dalimi.

Tikėtina, kad jie dalyvauja kovose lygiais pagrindais su kitais kovotojais – jie būtų iš Šiaurės Afrikos, ar kitų regionų. Šiuo atveju etninė priklausomybė nieko nereiškia.

– Jei kalbame apie sprogimus Bostone, įtariamųjų brolių Carnajevų kilmės iš Čečėnijos aspektas svarbus?

– Natūraliai, reakcijos požiūriu svarbus. Tarkime, sprogdintojai būtų totoriai iš Kazanės arba baškirai. Jei pasirodytų, kad tai buvo etniniai baškirai, daugeliui apskritai kiltų klausimas, kas tie baškirai ir kuo jie čia dėti? Natūralu, kad viešojoje erdvėje į čečėnus atkreipiamas didesnis dėmesys. Taigi etninė priklausomybė tarsi ir svarbi.

Kita vertus, ypač jaunesniojo brolio atveju, kuriam tik 19-a, nors jis galbūt ir bendrauja su išeiviais iš Čečėnijos arba tebegyvenančiais Rusijoje, antrinė jo socializacija – draugai, mokykla, net sporto klubas – buvo Jungtinėse Valstijose. O juk JAV nėra etnocentriška valstybė. Vokietijoje netapsi vokiečiu per dešimt metų, Prancūzijoje netapsi prancūzu per dešimtmetį. JAV tapti amerikiečiu, ypač vaikui, daug paprasčiau. Arba dauguma aplinkos yra išeiviai, arba dauguma yra išeivių palikuonys. Dėl to integruotis yra labai lengva. Aišku, ši integracija nereiškia tapimo kurios nors etninės grupės nariu. Todėl tikrai kyla klausimas, ar pagrįsta šiuos žmones tapatinti, identifikuoti kaip čečėnus?

Jų ideologinės pažiūros, religiniai įsitikinimai, moralinės nuostatos galėtų būti gerokai svarbesnis veiksnys.

– Po Bostono sprogimų nemažai kalbėta apie JAV viduje veikiančias islamistų grupes. Daug tokių grupių, jūsų žiniomis, Jungtinėse Valstijose?

– JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) tikrai turi vadinamųjų vidaus teroristų grupių sąrašą. Beje, musulmonų grupuotės tikrai tame sąraše nedominuoja. Tačiau tokių yra. Klausimas, kiek jos aktyvios, t. y. tos, kurios gali ką nors realaus padaryti?

Kitas klausimas, kiek FTB akylai jas seka? Man būtų sunku atsakyti į šiuos klausimus.

– O kiek pagrįstos kalbos, kad atvykėliai iš kitų pasaulio kraštų Vakaruose tampa radikalesni?

– Gali būti įvairiai. Turbūt tokių tyrimų, kurie pasakytų, kad tiek ir tiek procentų atvykėlių tampa ekstremistais, manau, neįmanoma atlikti. Dėl to, kad tai tokia sritis, apie kurią žmonės nekalbės. O tie, kurie norėtų kalbėti, dažniausiai nebegali. Aš neturiu duomenų, kuriais remdamasis galėčiau pagrįsti tokius teiginius.

Kitas aspektas, bendresnis, kad JAV apstu įvairiausių ideologinių grupių. Vienos reiškiasi retoriniu lygmeniu, kitos fiziniu, turiu galvoje tam tikrą elgesį. Daug iš tų grupių turi religinės motyvacijos, tiesa, ne tik musulmoniškos. Bet tai, žinoma, tiesa. Šiuo požiūriu matyčiau radikaliuosius musulmonus kaip viso spektro ekstremistų, kuris yra JAV, dalį.

Kad tarp JAV gyventojų musulmonų gali būti individų ar grupių, kurios yra itin priešiškai nusiteikusios JAV atžvilgiu, nieko nuostabaus.