Pereiti į pagrindinį turinį

Sirijos karo stebėtojas: grėsmė tyko kiekvieną dieną

2012-09-03 15:18
Sirijos karo stebėtojas: grėsmė tyko kiekvieną dieną
Sirijos karo stebėtojas: grėsmė tyko kiekvieną dieną / Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Karštis siekia 45 laipsnius, o, be uniformos, krūtinę spaudžia dar ir neperšaunama liemenė. Apie Sirijos žemėje išlietą prakaitą ir sudėtingą karo stebėtojo kasdienybę dienraščiui papasakojo iš Jungtinių Tautų (JT) stebėjimo misijos šioje šalyje grįžęs majoras Andrius Smilga.

– Kokį įspūdį paliko Sirija? Turbūt dar prieš vykdami ten turėjote išklausyti instruktažą apie šios šalies ypatumus, kaip derėtų elgtis, ko reikėtų saugotis?

– Taip, atvykus į misiją rengiami keturių dienų mokymai, kariai išklauso paskaitas apie kultūrų skirtumus, sužino, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Man asmeniškai susidarė įspūdis, kad žmonės Sirijoje iš tiesų labai draugiški. Jie visuomet stengiasi padėti, nors nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Tik didmiesčiuose gali rasti užsienio kalbą mokančių žmonių, pavyzdžiui, parduotuvėse, bet mes buvome labai apriboti, į miestą niekur negalėjome išeiti. Chimse keli policininkai ir kariškiai kalbėjo angliškai, bet irgi nelabai gerai.

Policininkai, kurie saugojo mūsų viešbutį ir kartu važiuodavo patruliuoti, vis bandydavo ką nors paaiškinti arabiškai, ir iš gestų, emocijų mums pavykdavo šį tą suprasti.

Per paskaitas apie kultūrą taip pat aiškino, kaip derėtų elgtis per kultūrines šventes, tokias kaip ramadanas, kuris kaip tik ir vyko paskutinį JT stebėjimo misijos mėnesį. Per ramadaną negalima viešai valgyti, rūkyti, gerti. Musulmonai per ramadaną gyvena naktinį gyvenimą, nes dieną jie nevalgo, tik vakare valgo šventinius pusryčius.

– Reikėtų manyti, kad šaudyti ir žudyti per ramadaną musulmonams taip pat nedera...

– Ne, ten tokios taisyklės negalioja.

Chimse gyveno 2,5 mln. žmonių, nors, kiek jų yra dabar, negalėčiau pasakyti. Mieste labai daug garsiakalbių, per juos sakomos maldos. Bet ir per maldas šaudydavo artilerija ir minosvaidžiai, vykdavo kovos veiksmai. Per ramadaną niekas kovos veiksmų nestabdė.

– Papasakokite, kaip atrodo karo stebėtojo tarnybos diena.

– Matote, visos dienos skirtingos. Karo stebėtojas atlieka įvairias funkcijas: patrulio lyderio, jo pavaduotojo, vairuotojo, fotografuotojo. Kiekvienas asmuo turi savo atsakomybę.

Turėjome karininkų iš arabų šalių – Egipto, Jordanijos, Jemeno, Maroko, kurie išmano arabų kalbą. Jie atliko vertėjų vaidmenį.

Stebėjome nuo viešbučio, kuriame gyvenome, stogo. Pro žiūronus matydavome du neužbaigtus viešbučio pastatus, o ten iš vieno į kitą aukštą judėjo snaiperiai ir šaudė į opozicijos prižiūrimą rajoną. O naktį ant to paties pastato matėme pastatytą kulkosvaidį, iš kurio irgi buvo šaudoma.

– Ką stebėjote patruliuodami?

– Stebėjome, kaip vykdomas šešių punktų taikos planas. Bent penki punktai tikrai buvo pažeidžiami. Vienas jų – užtikrinti humanitarinės pagalbos teikimą.

Mūsų užduotis buvo rinkti informaciją, pavyzdžiui, apie pabėgėlių stovyklas. Kiek jų yra, kiek žmonių jose gyvena, kokio amžiaus, koks stovyklų logistinis aprūpinimas, kokios gyvenimo sąlygos.

– Ar daug baisių vaizdų teko pamatyti patruliuojant?

– Na, pavyzdžiui, Al Šamazo rajonas šalia Chimso universiteto buvo tris dienas apšaudomas. Kariuomenė apsupo tą rajoną, naudojo artileriją, minosvaidžius, paskui valė rajoną.

Dar yra kariai, vadinami „shabiha“ – tai specialieji policijos padaliniai. Tai yra žiaurūs kariai, beveik visi vyresnio amžiaus, su barzdomis. Mums neteko matyti žuvusiųjų, bet iš to, ką girdėjau, ką kalbėjo mūsų specialistai, dažniausiai jie buvo randami su 3–5 šautinėmis žaizdomis galvoje bei mačečių kirčiais ant kūno. Galbūt žuvusiuosius šitaip norėta paženklinti.

Gavome informacijos, kad iš to rajono į privačią ligoninę prie pat Chimso universiteto vežami nukentėję žmonės. Mes greitai organizavome patrulį, nuvykome ten. Pamatėme labai daug karių, jie iš kovos veiksmų lauko vežė sužeistuosius. Juos vežė ir taksi automobiliai, ir civilių mašinos, kurios buvo be numerių, lyg būtų priklausiusios kokiam specialiajam padaliniui. Bet JT personalas nebuvo įleistas ten, kur sužeistiesiems buvo teikiama pirmoji pagalba.

– Nors buvote nešališki stebėtojai, išvengti pavojaus turbūt nepavyko?

– Taip, grėsmė tavęs laukia kiekvieną diena. Tu išvyksti patruliuoti nežinodamas, ko tikėtis, kas gali nutikti.

Kartą padėjome vietiniam Sirijos Raudonajam Kryžiui evakuoti gyventojus iš Bajados rajono. Dažniausiai gyventojai nenorėjo palikti savo rajonų. Nors artilerija šaudė, jie likdavo – per apšaudymus slėpdavosi vonios kambariuose.

Įsivaizduokite, koks pavojus kyla šiems žmonėms. O čia dar mes atvažiuojame į rajoną nežinodami, ar pateksime į ugnį. Juk artileristas kartais gali ir klaidą padaryti.

Tąkart patekome į apšaudymą. Vienam Raudonojo Kryžiaus darbuotojų buvo sužeista koja. Nors jie dėvi raudoną uniformą, kuri iš tolo labai gerai matoma. Galbūt gali nepastebėti žydro šalmo ant galvos, nes jis mažiukas. Bet automobilis su raudonu musulmonišku pusmėnuliu ir prikabinta vėliava labai gerai matomas. Tad grėsmė kyla visiems, nesvarbu, tu esi stebėtojas, konflikto dalyvis ar Raudonojo Kryžiaus darbuotojas, kurių dauguma yra Sirijos gyventojai savanoriai.

Netoli viešbučio, kuriame gyvenome, maždaug už 200 m ore sproginėjo minos. Tai yra vienas iš būdų, kai skeveldromis naikinama teritorija. Sprogimai aplink viešbutį vyko maždaug 600 m spinduliu. 600 m – nelabai didelis spindulys.

Buvo šaudoma į JT automobilius. Buvo akimirkų, kai buvome patekę į kovinių veiksmų zonas. Bet pagal procedūras karo stebėtojas pirmiausia privalo pasišalinti iš mirties zonos, o jau tuomet gali įvertinti, kas ir kaip ten nutiko.

Vienąkart taip vykstant patruliuoti lydėjo trys vietinės policijos mašinos, ir dvi buvo suvarpytos kulkų. Du kareivukai buvo sunkiai sužeisti, vienam galva, kitam dubens kaulai.

Bet gydytojai ten daro stebuklus, jie yra labai profesionalūs, padaro neįmanomų dalykų.

– Ar tokioje karo mėsmalėje lengvai pavykdavo atskirti, kuri konflikto šalis yra kuri?

– Kaip ir pas mus Lietuvoje. Ar gali pažiūrėjęs į žmogų pasakyti, jis žemaitis ar aukštaitis? Ypatingų bruožų nėra.

– O uniformos?

– Net jėgos žinybų uniformos skirtingos, todėl iš jų sunku ką nors pasakyti. Mes turime tvarkingus skiriamuosius ženklus, o jie tokių neturi. Ten gali pamatyti motociklu važiuojantį vyriškį su automatu ant peties, arba prie JT patrulių automobilio atbėgančius žmones su automatais, ir nesuprasi, kas jie yra iš tikrųjų. Ten nežinai, kas tave stebi.

– Kodėl Sirijos kariuomenė, kuri yra gerokai pajėgesnė ir geriau disciplinuota, negali įveikti prasčiau ginkluotų ir susiskaldžiusių sukilėlių?

– Nežinau, ką jums atsakyti. Sirijos kariuomenė išties pajėgi, ji viską turi: ir tankų, ir šarvuočių, ir pėstininkų kovos mašinų, ir artilerijos, ir priešlėktuvinės ginkluotės, ir lėktuvų ir sraigtasparnių.

Galbūt tai iš tiesų yra savotiškas partizaninis karas. Opozicija kovoja mažomis grupelėmis, turbūt naudoja kokią nors taktiką.

Man, kaip kariškiui, kai kurie veiksmai nepaaiškinami. Kodėl jie, pavyzdžiui, du mėnesius bombardavo Hamadijos ir Alhadijos rajonus? Ten liko tik griuvėsiai, o vis tiek buvo bombarduojami. Galbūt buvo informacijos, kad ten liko karių. Bet aš karinių planų nemačiau, todėl negaliu tokių dalykų paaiškinti.

– 2008–2009 m. dalyvavote JT misijoje Abchazijoje. Ar buvote ten per patį Rusijos ir Gruzijos konfliktą?

– Taip, mano misija prasidėjo 2008 m. balandį. Kai rugpjūtį prasidėjo karo veiksmai, Rusijos naikintuvai išvedė iš rikiuotės svarbius objektus, tokius kaip ryšio bokštus, puolė Počio uostą, Senakio karinę bazę ir geležinkelio stotį. Ten buvo ir civilių gyventojų aukų. Prezidentas Michailas Saakašvilis tuomet paskelbė mobilizaciją, buvo ir naujai mobilizuotų karių aukų. Toks buvo pirmas etapas – dvi ar tris naktis vyko antskrydžiai. Po to atvyko padaliniai.

JT misija nepasitraukė, ji liko Zugdidžio sektoriuje, Gruzijos pusėje, ir toliau vykdė savo funkcijas ir stebėjo, kaip Rusijos pajėgos vykdo savo operacijas.

– Kur buvo sunkiau – Sirijoje ar Gruzijoje?

– Sirijoje. Nors Gruzijoje ugnies nutraukimo riba irgi buvo apšaudoma, ten buvo didelis pavojus patekti į minų lauką, nes teritorijos buvo užminuotos. JT patruliai irgi buvo pakliuvę į pavojingas situacijas.

Bet Sirijoje grėsmė tikrai didesnė, čia karo veiksmai gerokai intensyvesni. Visą parą vyksta susišaudymai, o karo stebėtojas, jeigu turi galimybę naktį trumpai pailsėti, prie kitos ausies glaudžia antrą pagalvę, kad sumažintų tą garsą. O garsas yra pakankamas. Pavyzdžiui, paskutinę misijos dieną už 200–300 m nuo viešbučio intensyviai šaudė tankas. Maždaug nuo pusės trijų iki pusės septynių, ir taip kas minutę, be pertraukos. O normaliam žmogui poilsio irgi reikia, nors trijų keturių valandų per parą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų