Mažas ūgis, grandiozinės idėjos, žavingos žmonos. Tarp Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir garsaus imperatoriaus Napoleono yra stulbinamų panašumų.

Ne tik panašus ūgis

Juos abu žmonės prisimins kaip kovotojus su didžiuliais iššūkiais. Abiem ateiti į valdžią padėjo gražios žmonos, su kuriomis jie dažnai pykdavosi. Abu tikėjo gimę tam, kad atkurtų Prancūziją ir pakeistų prancūzų savimonę. Abiem būdinga silpnybė kičui ir viskam, kas blizga. Tiek N.Sarkozy, tiek Napoleono šaknys neprancūziškos, abu nekentė Paryžiaus elito. Nuo pat karjeros pradžios jie fanatiškai rūpinosi savo įvaizdžiu ir norėjo kontroliuoti žiniasklaidą. Apie šių asmenybių panašumus savo knygoje rašo prancūzų politikos apžvalgininkas Alainas Duhamelas.

N.Sarkozy yra beveik tokio pat ūgio kaip Napoleonas – maždaug 168 cm. Vien dėl šio panašumo dabartinis Prancūzijos vadovas sulaukė pašaipių palyginimų su savo pirmtaku ir buvo pramintas Nikoleonu.

Tačiau A.Duhamelas lygindamas šias dvi asmenybes vertina teigiamai. Tiesa, autorius teigia, kad N.Sarkozy panašesnis į Napoleoną pirmąjį konsulą, padariusį tvarką po revoliucijos ir padėjusį šiuolaikinės Prancūzijos pamatus, nei į despotišką ir didybės manija sirgusį Napoleoną imperatorių.

"Jie kovoja su laiką"

"Šeštasis Penktos respublikos prezidentas panašus į pirmąjį konsulą, ryškų ir paslaptingą, triuškinantį ir pažeidžiamą, degantį ir kenčiantį, nei į imperatorių, valdingą ir griežtą, žiaurų ir nesustabdomą, šlovingą ir tragišką", – rašo A.Duhamelas. Pasak autoriaus, ankstyvasis Napoleonas pirmą kartą Prancūzijos istorijoje tvarkos idėją, puoselėtą rojalistų ir dešiniųjų, suvienijo su permainomis ir pažanga, kurių reikalavo revoliucionieriai ir kairieji.

N.Sarkozy, linkęs į autoritarizmą ir priešiškas nusistovėjusioms pažiūroms, morališkai konservatyvus ir politiškai pažangus, yra XXI a. pirmasis konsulas – Bonapartas su kostiumu.

"Jie abu mėgina padaryti taip, kad Prancūzija jau niekada nebebūtų tokia kaip anksčiau. Jie save laiko didžios, bet trapios tautos gaivintojais. Jie stengiasi atkurti tvarką ir pasitikėjimą, bet kartu bando modernizuoti, reformuoti valstybę, ieško inovacijų. Jie kovoja su laiku", – tvirtina A.Duhamelas.

Mitai gali išsisklaidyti

Knygos autorius taip pat analizuoja psichologinius dviejų asmenybių panašumus. Kaip ir Napoleonas, N.Sarkozy yra nekantrus ir nervingas, turi keistų tikų. Abiem asmenybėms būdingi dažni ginčai su pavaldiniais be rimtos priežasties. Abiejų meilė turtams ir valdžiai – besaikė.

Kaip Napoleonas, N.Sarkozy mėgsta kištis į smulkiausias problemas. Imperatorius 1812 m. degančioje Maskvoje parašė ir išsiuntė įsakymą dėl Prancūzijos nacionalinio teatro. O N.Sarkozy 2007 m. su žvejais svaidėsi įžeidimais, bandydamas išspręsti smulkų jų ginčą.

Abiejų silpnoji vieta – etiketas. Per karūnavimo ceremoniją 1804 m. Napoleonas griebė karūną popiežiui iš rankų ir pats užsidėjo ant galvos. N.Sarkozy 2007 m. į susitikimą su popiežiumi pakvietė nepraustaburnį prancūzų komiką.

Napoleonas buvo vienas pirmųjų politikų, supratusių propagandos ir žiniasklaidos kontrolės svarbą. Dar būdamas jaunas generolas jis įsteigė laikraštį savo žygdarbiams Italijoje šlovinti. Kai Napoleonas pradėjo vadovauti Prancūzijai, šalies žiniasklaida vadovą galėjo tik liaupsinti.

N.Sarkozy, pasilikęs sau teisę skirti nacionalinio transliuotojo "France Télévisions" šefą, irgi kaltinamas bandymu daryti įtaką žiniasklaidai.

Siekdami kontroliuoti viską, Napoleonas ir N.Sarkozy sukūrė daug lūkesčių, kurie liko arba liks neišsipildę, teigia A.Duhamelas. Todėl tiek vieno, tiek kito karjera yra jautri mažiausiai nesėkmei ar pralaimėjimui. Todėl autorius abejoja, ar mitų apie N.Sarkozy neišsklaidys finansų krizė ir naujos pasaulio politikos žvaigždės Baracko Obamos šešėlis.