Žvelgiant į Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy strategiją, jos tikslas iš pažiūros – gan paprastas – keliauti į antrąjį turą.

Socialistų varžovas François Holande'as kol kas N.Sarkozy nekelia pavojaus, kokį kelia dešiniųjų rinkėjų susiskaldymas.

N.Sarkozy pastebimai pabrėžia dešiniąsias pažiūras. Kartais jis nevengia ir kraštutinumų, ypač imigracijos klausimu.

Iš esmės N.Sarkozy laikysena turėtų tenkinti nuo daugiakultūriškumo pavargusius prancūzus. Tačiau prezidentui koją kiša ne ideologinė linija, o visuomenės nepasitenkinimas jo vadovaujamos vyriausybės politika.

Šiuo atveju N.Sarkozy reikia visuomenę mobilizuojančio klausimo, kuris sutelktų ne tik dešiniuosius, bet ir neapsisprendusius rinkėjus.

Parankiausias klausimas – imigracijos. Taip galima nušauti du zuikius: pirma, atitraukti rinkėjų dėmesį nuo vyriausybės; antra, bandyti prisivilioti Prancūzijos nacionalinio fronto, vadovaujamo Marine Le Pen, gerbėjų ir įtvirtinti save kaip vienintelį dešiniųjų kandidatą.

Nenuostabu, kad prezidentas kartais leidžia sau žaisti va bank. Antai neseniai N.Sarkozy pareiškė, kad imigrantų Prancūzijoje per daug, ir net pagrasino trauktis iš Šengeno zonos. Žinoma, tai tik retorika.

Imigracijos problemos visuomet buvo M.Le Pen stichija, nors Prancūzijoje ji neretai vadinama kraštutine. Tačiau, įvertinus N.Sarkozy ir M.Le Pen kalbas pastaruoju metu, skirtumų nedaug.

Jei vis dėlto M.Le Pen pavyks sutelkti ne tik savo tradicinius rinkėjus, bet ir daugiau dešiniųjų pažiūrų prancūzų, N.Sarkozy pozicijos silps. Politikei paranku tai, kad ji gali kritikuoti N.Sarkozy vyriausybės darbą, o to labai nori išvengti prezidento štabas.

Šią savaitę M.Le Pen pagaliau užsitikrino pakankamą vietos valdžios pareigūnų paramą, kad galėtų iškelti kandidatūrą. Pagal Prancūzijos įstatymus kandidatu tvirtinamas tik tas politikas, kuriam palaikymą išreiškia 500 renkamų vietos valdžios pareigūnų.

Tiesa, Nacionalinio fronto vadovė – kol kas mažai pastebima. Prancūzijoje tarsi formuojama nuomonė, kad rinkimai – N.Sarkozy ir F.Holande'o reikalas. Dėmesio stoka Nacionalinio fronto lyderei pastebima ir užsienyje, nors apklausos Prancūzijoje rodo, jog M.Le Pen – trečia pagal populiarumą, tad svarbi žaidėja.

Politikę Prancūzijoje tradiciškai remia apie 16–18 proc. rinkėjų, tačiau per rinkimus Nacionalinio fronto gerbėjų skaičius neretai padidėja. To išankstinės apklausos neparodo.

Beje, šią prielaidą patvirtina M.Le Pen tėvo Jeano Marie Le Peno patirtis. Net kartais labai kategoriška šio politiko laikysena sulaukdavo dėmesio.

O M.Le Pen – kur kas atsargesnė ir pragmatiškesnė politikė nei jos tėvas. Tai ji visuomet pabrėžia. Vadinasi, ji priimtinesnė neapsisprendusiems rinkėjams. Nors politikės pažiūros smarkiai kertasi su prancūzų politinio elito ir kai kurių išorės veikėjų pažiūromis, prezidentą vis dėlto renka tauta.

N.Sarkozy ir F.Holande'o dvikova? Toks scenarijus labiau tikėtinas antrajame ture. Abu kandidatai tai suvokia, todėl atkakli kova tarp jų kol kas nevyksta, nors iš pažiūros atrodo kitaip.

Neseniai vienas vokiečių dienraštis paskelbė, kad neva Europoje kuriamas sąmokslas prieš F.Holande'ą, nes šis – nenuspėjamas, todėl neįtinka kai kuriems Europos lyderiams. Tačiau akyliau pažvelgus į F.Holande'o politinę figūrą akivaizdu, kad jis nėra tas kandidatas, kuris imtųsi radikalių permainų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Taigi, kol kas nelabai svarbu, kokiu skirtumu N.Sarkozy atsilieka nuo F.Holande'o ar pirmauja. Be to, jei šie kandidatai po pirmojo turo vis dėlto grumsis antrajame, strategijos keisis.