Gyvenimas skurde – stiprų gėdos jausmą sukelianti patirtis, žeminanti žmogaus orumą ir menkinanti jo savivertę. Nors skurdo formos ir priežastys skiriasi, pažeminimas, kurį jis priverčia jausti, yra universalus. Neseniai Oksfordo universiteto tyrėjų atliktas tyrimas parodė, kad visame pasaulyje – nuo Kinijos iki Jungtinės Karalystės – su ekonominiais sunkumais susiduriantys žmonės, įskaitant vaikus, patiria praktiškai vienodą panieką.

Skurdo mažinimo politikos trūkumai

Vis dėlto, nepaisant akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių skurdo ir psichologinio skausmo sąsają, į kovą su skurdu nukreipta politika paprastai įgyvendinama neatsižvelgiant į gėdos jausmo aspektą. Visos skurdo mažinimo pastangos dažniausiai yra nukreipiamos į apčiuopiamas, gerai matomas skurdo apraiškas, kaip antai pajamų stoką ar galimybių mokytis trūkumą. Dėl šios priežasties skurdo mažinimo sprendimai dažnai grindžiami mintimi, kad, užtikrinus žmonėms didesnę materialinę gerovę ar suteikus jiems geresnes gyvenimo sąlygas, jie automatiškai pajus ir nematerialią naudą, taigi pagerės ir dvasinė jų savijauta.

Deja, nepakankamai dėmesio skiriant psichosocialiniam skurdo aspektui, t. y. socialinių veiksnių ir konkretaus žmogaus požiūrio bei elgesio sąsajai, einama klaidingu keliu, įsitikinusi straipsnio autorė K. Roelen. Norint palengvinti žmogaus psichologinę naštą ir pasiekti pagrindinį Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslą iki 2030 m. įveikti visų formų skurdą, visų pirma reikia susikoncentruoti į tą neišvengiamą ir lemiamą poveikį, kurį gėdos jausmas daro skurstantiesiems.

Nuo skurdo neatsiejamas negarbės jausmas, palaužiantis žmogaus norą imtis bet kokių teigiamų veiksmų, kad padėtis taptų geresnė, visus veikia vienodai. Pavyzdžiui, Indijoje dėl gėdos jausmo, susijusio su patirtais derliaus nuostoliais ir finansiniais nesklandumais, ūkininkai dažnai pasineria į alkoholizmą ar narkotikus, kartais – net žudosi. Tanzanijoje dvikalbio švietimo sritį nagrinėję tyrėjai nustatė, kad, bijodami patyčių, prasčiau angliškai kalbantys moksleiviai yra linkę praleidinėti pamokas. Ugandoje iš skurdžios aplinkos kilę moksleiviai teigia, kad, neturėdami iš ko susimokėti mokesčius, nusipirkti uniformą ar įsigyti reikiamų mokyklinių priemonių, jie yra priversti nuolat jausti pažeminimą.

(karthikeyan/Unsplash nuotr.)

Patenka į užburtą ratą

K. Roelen teigimu, siekiant mažinti skurdo sukeliamą gėdos jausmą ir tinkamai( įvertinti jos įtaką žmogaus elgsenai, reikia imtis tam tikrų žingsnių.

Pirmiausia politikos formuotojams derėtų pripažinti, kad problema egzistuoja. Užuot vertinę gėdos jausmą kaip šalutinį gyvenimo skurde poveikį, žmogaus socialinės raidos planuotojai turėtų išanalizuoti, kaip skurdas veikia žmogaus orumą. Pasak vieno įtakingiausių pasaulio balsų skurdo mažinimo srityje, Nobelio ekonomikos premijos laureato Amartya Seno, gėda yra pagrindinis „absoliutaus“ skurdo veiksnys, todėl, rengiant bet kokią skurdo mažinimo strategiją, į gėdos jausmą turi būti atsižvelgiama kuo rimčiausiai.

Maža to, dėl patiriamo gėdos jausmo, pasitikėjimo savimi stokos ir žemos savivertės žmogus palaipsniui įtiki, kad pats nieko pakeisti negali: jis pradeda jaustis niekam netinkamas, bejėgis, o tai, savo ruožtu, atima iš jo bet kokią iniciatyvą ir įtraukia į užburtą skurdo ratą. Siekiant padėti žmogui iš jo ištrūkti, socialinio vystymosi strategijos turėtų būti rengiamos gerai apgalvojant, kaip paskatinti žmogų patį būti veiklesniu, kaip sužadinti jam norą siekti tikslų ir kaip priversti jį patikėti savo jėgomis, t. y. gebėjimu daryti įtaką tam, nuo ko priklauso jo gyvenimo kokybė.

Gėdos jausmas – universalus

Politikos formuotojai turi atsižvelgti ir į tai, kad jei skurdo mažinimo programos yra įgyvendinamos netinkamai, jos gali dar labiau sustiprinti skurstančiųjų gėdos jausmą. Pavyzdžiui, 2005 m. Indijoje dirbę tyrėjai išsiaiškino, kad nemaža dalis indžių nustoja lankytis sveikatos priežiūros įstaigose vien dėl to, kad netektų patirti menkinamo sveikatos priežiūros specialistų nusistatymo jų atžvilgiu, nepaisant, kad taip jos rizikuoja tiek savo pačių, tiek savo vaikų sveikata ir gerove. Pietų Afrikoje gyvenančios moterys teigia panašius jausmus išgyvenančios tada, kai tenka kreiptis dėl paramos vaikams. Tą patį akcentuoja ir Jungtinės Karalystės gyventojai, gaunantys maisto banko paramą. Pažymėtina, rašo K. Roelen, jog daugelio Britanijoje apklaustų asmenų teigimu, panieka nemokamo maisto gavėjams yra tokia didelė, kad baimės ir gėdos jausmą jie priversti patirti praktiškai visada.

Gėdos jausmo problema – ir būtinybė skurdo mažinimo politikoje jai skirti daugiau dėmesio – pripažįstama vis plačiau. Žmogiškųjų kančių sritį nagrinėjantys tyrėjai daro prielaidą, kad „paramos gavėjo orumas“ – svarbiausias sėkmingos kovos su skurdu komponentas. Pavyzdžiui, 2016 m. parengtoje pinigų pervedimo programų Afrikoje apžvalgoje rašoma, kad kai gavėjas nepatiria streso ir gėdos jausmo, jo pasitikėjimas savimi sustiprėja, o tai palaipsniui gerina gebėjimą priimti sprendimus ir didina produktyvumą. Tuo remdamiesi Oksfordo universiteto tyrėjai plečia gėdos jausmo ir skurdo sąsajos tyrimų lauką, kad išsiaiškintų, kaip tarptautinės plėtros sektorius galėtų eliminuoti gėdos faktorių iš skurdo mažinimo politikos.

Programos, kuriomis siekiama mažinti skurdą, juda teisinga kryptimi. Vis dėlto, kad psichosocialinis skurdo komponentas būtų integruotas į įgyvendinamą politiką ir planavimo reikalus, reikia dar labai pasistengti, rašo K. Roelen. Jos įsitikinimu, tik kai politikos formuotojai iš tiesų supras, kad ne sąlygų pagerinimas, o orumo ir savigarbos užtikrinimas yra būtina sąlyga kovojant su nepritekliumi, atsiras galimybė veiksmingai įveikti skurdą, kad ir koks jis būtų.