Šalis į rinkimus eis kanclerei Angelai Merkel nusprendus pasitraukti iš politikos arenos po 16 metų trukusio vadovavimo. Apklausos rodo, kad šiuo metu populiariausia centro kairioji Socialdemokratų partija (SPD), galinti tikėtis apie 25 proc. balsų, o A. Merkel konservatyvusis CDU-CSU aljansas lieka antras su 22 proc. palaikymu.

Tačiau Vokietijoje vadovauti bet kitų jėgų paramos gali tik partija, parlamente užsitikrinusi daugiau kaip 50 proc. vietų.

Taigi, kad ir kuri partija laimėtų, jai reikėtų jungtis į koaliciją su mažiausiai viena arba galbūt dviem kitomis partijomis.

Tikėtina, kad per sekmadienį vyksiančius rinkimus SPD ir CDU-CSU balsų surinks apylygiai, tad abi jėgos atskirai galėtų pradėti diskusijas su mažesnėmis partijomis.

„Šviesoforas“

Vienas iš galimų scenarijų – kad SPD jungsis į „šviesoforo“ koaliciją su žaliaisiais, palaikomais apie 17 proc. apklausų respondentų, ir liberalia Laisvąja demokratų partija (FDP), galinčia tikėtis apie 11 proc. elektorato paramos.

Šis pavadinimas susijęs su partijų spalvomis – raudona, žalia ir geltona.

Tačiau liberalai, įgiję daugiau pasitikėjimo savimi dirbdami opozicijoje vadovaujant charizmatiškam jaunam lyderiui Christianui Lindneriui (Kristianui Lindneriui), nėra akivaizdūs partneriai kairiosios pakraipos partijoms.

Ch. Lindneris yra sakęs, kad FDP brėžtų dvi raudonas linijas – kad nebūtų didinami mokesčiai ir kad būtų laikomasi Vokietijoje branginamos „skolos stabdžio“ taisyklės,  nustatančios valstybės įsiskolinimo ir bendrojo vidaus produkto santykį, bet atšauktos per pandemiją. Sutikti su šiais reikalavimais SPD ir žaliesiems gali būti sunku.

Raudona-žalia-raudona

SPD taip pat galėtų rinktis „raudoną-žalią-raudoną“ koaliciją su žaliaisiais ir griežtai kairiąja Kairės partija (Die Linke), kuriai prognozuojama surinkti apie 6 proc. balsų.

Socialdemokratų kandidatas į kanclerio postą Olafas Scholzas (Olafas Šolcas) buvo spaudžiamas atmesti galimybę dirbti su „Die Linke“, išsivysčiusia iš buvusios Rytų Vokietijos komunistų partijos ir besilaikančios kontroversiškų politinių nuostatų, pavyzdžiui, priešinimosi NATO.

Nors O. Scholzas yra sakęs, kad nesileistų į kompromisą dėl Vokietijos narystės Vakarų šalių gynybos aljanse, jis nėra griežtai atmetęs partnerystės su kairuoliais.

„Jamaika“

Liberalams būtų priimtinesnė koalicija, vadovaujama CDU-CSU, bet abiem partijoms beveik neabejotinai reikėtų trečios koalicijos narės, kad užsitikrintų daugumą.

Akivaizdžiausia kandidatė – Žaliųjų partija. tokiu būdu susidarytų vadinamoji „Jamaikos“ koalicija, pavadinta pagal tos šalies vėliavos spalvas – geltoną, žalią ir juodą.

Kita vertus, kai šios partijos po ankstesnių parlamento rinkimų 2017 metais tarėsi sudaryti koaliciją, FDP dramatiškai pasitraukė, nesugebėjus išspręsti nesutarimų dėl migracijos ir energetikos politikos.

Ir vėl „GroKo“?

Tiek po praeitų, tiek po užpraeitų rinkimų Vokietijoje vyriausybę formavo konservatorių CDU-CSU ir centro kairiųjų SPD „didžioji koalicija“ (GroKo), nes šios dvi partijos šalyje tradiciškai būna didžiausios.

Naują didžiąją koaliciją techniškai būtų įmanoma sudaryti, tačiau šįkart pirmuoju smuiku veikiausiai griežtų socialdemokratai.

Tačiau O. Scholzas anksčiau tokį scenarijų atmetė. Neseniai duodamas interviu jis pareiškė, kad „visas tikslas“ – „suteikti CDU-CSU šansą pailsėti opozicijoje“.

Kenija arba Vokietija

Taip pat gali susidaryti SPD, CDU-CSU ir žaliųjų koalicija, dėl šių partijų spalvų – raudonos juodos ir žalios – praminta „Kenijos“ koalicija.

SPD taip pat galėtų siekti suvienyti jėgas su CDU-CSU ir FDP – tokiu būdu partijų spalvų derinys atitiktų pačios juodą, raudoną ir geltoną Vokietijos vėliavą.

Kiti scenarijai

Jeigu SPD ir Žaliųjų partija pasirodytų šiek tiek geriau nei prognozuojama, tikėtina, kad jos galėtų formuoti koaliciją vienos. Tokiu atveju valdančiųjų darbas neabejotinai būtų paprastesnis.

Jeigu niekam nepavyktų susitarti, neatmestina ir mažumos vyriausybės tikimybė.

Kad ir kas nutiktų, beveik neabejotina, kad partijų derybos, flirtas ir rietenos tęsis daug savaičių.