Lauke spaudžia 50 laipsnių šaltis, o vasarą kepina alinantis karštis. Tačiau Stalino gulaguose kalėjusiems žmonėms oras nerūpėjo. Jie galvojo, kaip išlikti.

Vergų darbas

Sovietų Sąjungos gulaguose kalėję žmonės realizavo įspūdingus projektus.

Apie Baltąją ir Baltijos jūras sujungusį kanalą, iškastą gulagų kalinių rankomis, žino turbūt kiekvienas, besidomintis Sovietų Sąjungos istorija.

Šis kanalas buvo statomas 1931–1933 m. Projektą įgyvendinti reikalavo Stalinas. Tautų tėvas statyboms davė 24 mėnesius ir net pats dalyvavo jo atidaryme.

Tiesa, kanalas vargu ar gali būti vadinamas Baltuoju, veikiau – kruvinuoju. Vykstant statyboms, pasak įvairių šaltinių, žuvo nuo 100 iki 200 tūkst. žmonių.

Arkties geležinkelis

Baltasis kanalas buvo toli gražu ne vienintelis gulagų kalinių rankomis supiltas postamentas Stalinui.

Antai, per Rusijos Arktį driekiasi beveik 600 kilometrų geležinkelis. Tiesa, jis apleistas, juo traukiniai nedarda.

Niekas ištisus dešimtmečius apie šį ruožą nekalbėjo.

Tik viena moteris sutiko britų BBC žurnalistams papasakoti apie šį statinį.

Liudmila Lipatova žurnalistams geležinkelį apibūdino taip: "Stalino mirties geležinkelis, vedantis į niekur."

"Štai čia. Dabar imkite kasti", – žurnalistus pasitiko moteris su sniego kastuvu.

Po akimirkos, kaip pasakojo žurnalistas, kastuvas atsimušė į metalą. Tai – aprūdiję bėgiai.

Ant jų išgraviruotos trys raidės: ZIS – "Zavod Imeni Stalina", lietuviškai – "Stalino vardinis fabrikas".

Bėgiai vingiuoja netoli Salechardo miesto. Šis miestas – šiaurinės Rusijos Federacijos Jamalo Nencų autonominės apygardos, priklausančios Uralo federacinei apygardai, sostinė.

Salechardas – vienas seniausių miestų Tolimuosiuose Rytuose Rusijos dalyje. Jis įkurtas 1595 m., kai čia įsikūrė kazokai.

Miestas pastatytas ties Obės žiotimis. Čia upė įteka į Obės įlanką, o ši jungiasi su Arkties vandenynu.

Tačiau Salechardas žinomas ne tik dėl to. Šio miesto istorijos puslapiai paženklinti gulagų vardu.

Žiauri kasdienybė

Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo sukūręs ištisą gulagų, arba, kitaip sakant, koncentracijos stovyklų, tinklą.

Daugiausia jų buvo Sibire, taip pat Tolimuosiuose Rytuose. Čia žmonės ne tik kalėjo, bet ir dirbo įvairius darbus.

Salecharde esančių gulagų kaliniams buvo keliamas ambicingas tikslas – įvykdyti Stalino reikalavimą pastatyti transpoliarinį kelią.

Kaip sakė Liudmila, šis kelias turėjo simbolizuoti Stalino siekį užkariauti Arktį, t. y. priversti gamtą tarnauti žmogui.

Suplanuota, kad naujasis geležinkelis, kurio ilgis turėjo siekti iš viso 1,6 tūkst. kilometrų, sujungs rytinę ir vakarinę Sibiro dalis.

Iš Komijos autonominės respublikos Intos miesto geležinkelis turėjo driektis per Salechardą į Igarkos miestą prie Jenisiejaus upės.

Darbai šiame ruože prasidėjo praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Didžioji dalis darbininkų, tiesusių geležinkelį, buvo vadinamieji politiniai kaliniai, kalintys gulaguose. Šie žmonės populiariai buvo vadinami liaudies priešais.

501 ir 503 gulagai buvo specialiai įkurti geležinkelio statyboms. Jie ir buvo vadinami geležinkelio tiesimo stovyklomis.

Kas 10–12 kilometrų palei geležinkelį buvo įkurtos stovyklos, kuriose patys kaliniai buvo susirentę medinius barakus. Tačiau buvo ir tokių, kurie glaudėsi drobinėse palapinėse.

"Manote, kad dabar šalta? – paklausė L.Lipatova. – Galiu pasakyti, kad čia dabar pavasaris. Žiemą temperatūra čia gali nukristi iki 50 laipsnių šalčio. Įsivaizduojate darbą tokiomis sąlygomis? Vasarą čia baisiai karšta, visur skraido vabzdžiai."

Liudmila pasakojo, kad viena didžiausių bausmių kaliniams buvo vabzdžiai.

"Sargybiniai nurengdavo kalinį, surišdavo jį ir tada palikdavo vabzdžiams. Patikėkite, tai baisiau nei bet koks kankinimas", – tvirtino moteris.

Tokia dalia, kaip kalbėjo Liudmila, jos akyse ištiko vieną kalinį. Šis atsisakė išduoti pabėgusių kalinių pavardes, todėl buvo pririštas ir paliktas kandžioti vabzdžiams.

Liudmila pasakojo, kad gulage kalėjo ir viena 16 metų mergaitė.

"Jos motina buvo mirusi, o tėvas buvo sunkiai sužeistas fronte. Negalėdama išmaitinti savo jaunesnių brolių ir seserų ji pavogė maišą burokėlių ir už tai buvo pasiųsta statyti geležinkelio", – pasakojo Liudmila.

Ji pridūrė: "Ji gavo 10 metų sunkaus darbo bausmę, nes jiems pasirodė, kad ši mergaitė įvykdė politinį nusikaltimą. Pasakykite man, ką bendra tai turi su politika?"

Kartu su Liudmila susitikti su BBC žurnalistais atėjo Nadežda Kukušina. Ji buvo pasiųsta į geležinkelio statybas po to, kai jos darbdavio pinigus seife sugriaužė žiurkės.

Moteris dirbo buhaltere valstybinėje įmonėje Ukrainoje.

Kai žiurkės sugriaužė banknotus, N.Kukušina buvo apkaltinta lėšų grobstymu ir pasiųsta į gulagą.

Tarp stačiusių geležinkelį buvo ir karo belaisvių, kurie buvo kalėję Vokietijos lageriuose. Grįžusius namo į Sovietų Sąjungą po Antrojo pasaulinio karo juos valdžia apkaltino buvus liaudies išdavikais, todėl šie žmonės buvo pasiųsti į Arktį.

Skaičiuojama, kad iš viso geležinkelį galėjo statyti apie 300 tūkst. kalinių. Manoma, jog net trečdalis jų žuvo.

Tačiau, anot Liudmilos, tikrasis mirčių skaičius niekada nebuvo žinomas, nes niekas aukų tiksliai neskaičiavo.

Gaila, kad projektas mirė

1953 m. mirus Stalinui buvo pastatyta 600 km geležinkelio. Tačiau šis projektas niekada taip ir nebuvo baigtas.

Naujasis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas pavedė projektą realizuoti ne Vidaus reikalų ministerijai, o Transporto. Tačiau ministerija stokojo tiek žmonių, tiek pinigų darbams tęsti.

Geležinkelis greitai paskendo tundroje ir buvo pramintas keliu į niekur, tiksliau – mirties keliu.

Ilgus dešimtmečius niekas nekalbėjo apie apleistus barakus šalia šio geležinkelio, rūdijančius vagonus bei garvežius ir bėgius, saugumo bokštelius.

Dabar geležinkeliu domisi istorikai. Jie bando išsiaiškinti stačiusių žmonių likimus, surinkti rašytus laiškus, fotografijas. Ypač juos domina gyvoji istorija, todėl tokių žmonių kaip Liudmila pasakojimai – labai įdomūs.

Geležinkelis pamažu nyksta, tačiau buvę gulago kaliniai sako, kad nė vienas čia žuvęs žmogus negali būti pamirštas.

Salecharde žmonių, susijusių su gulagais, dar gyvena. Kai kurie jų buvo administratoriai, kai kurie – sargybiniai, kiti – kaliniai.

Liudmila papasakojo, kad sargybiniai dažniausiai buvo jauni šauktiniai, kurie nenutuokė, nei kur yra siunčiami, nei ką turės daryti, nei kas yra žmonės, kuriuos jiems teks prižiūrėti.

"Taip, visuomet buvo sadistų, tačiau buvo ir padorių, normalių žmonių, – pasakojo Liudmila. – Kai kurie net leisdavo vasarą kaliniams miške rinkti uogas ir grybus, kad žmonės sukauptų vitaminų prieš žiemą."

Visgi nepaisydama kraupių išgyvenimų Liudmila sakė, kad palaidoti projektą buvo nusikaltimas.

"Statyti geležinkelį vergų darbu buvo siaubinga ir neleistina. Tačiau šis projektas pareikalavo tiek aukų, todėl manau, kad jo sustabdymas – nusikalstamas. Daugelis kalinių manė, kad jie dirba svarbų darbą, kad atlieka pareigą, o viskas buvo sugriauta. Tai veria širdį", – kalbėjo moteris.

Tačiau, pasak BBC žurnalistų, Liudmila neturėtų dėl to apgailestauti.

Kaip ir prieš daugiau nei pusę amžiaus, Arkties užkariavimas vėl tapo Kremliaus prioritetu. Vis garsiau kalbama, kad mirties geležinkelį ketinama prikelti naujam gyvenimui.