Jungtinės Valstijos dar tebegyvena praėjusių rinkimų nuotaikomis. Masinė euforija tęsiasi – visa viešoji erdvė tiesiog perpildyta žiniomis apie naujai išrinktą JAV prezidentą Baracką Obamą – pradedant jo kulinarinių pomėgių vertininimais ir baigiant naujojo Baltųjų rūmų šeimininko šunelio paieškų rūpesčiais.

Visame šiame džiūgavimų fone šiek tiek nepelnytai pamirštama pralaimėjusioji pusė – Respublikonų partija su Johnu McCainu priešakyje. Jei pastarojo likimas daugmaž aiškus (jis greičiausiai trauksis iš aktyviosios politikos), to toli gražu negalima pasakyti apie visą partiją. Praėjus vos savaitei po rinkimų ir dar net neįvykus naujai išrinkto JAV vadovo inauguracijai respublikonų stovykloje netruko prasidėti diskusijos dėl partijos ateities ir dėl to, kas galėtų tapti tinkamiausiu kandidatu 2012-ųjų prezidento rinkimuose. Juk nauja rinkimų kampanija prasideda iškart po rinkimų.

Gili vidinė krizė

Žiūrint į rinkimų žemėlapį nejučiomis susidaro įspūdis, kad respublikonai pamažu tampa regionine partija. Pastarieji prezidento ir Kongreso rinkimai dar kartą parodė, kad partija praktiškai neegzistuoja JAV Šiaurės rytuose. Dar daugiau – Demokratų partija pradėjo ryžtingai šturmuoti valstijas, kurios nuo seno laikomos respublikonų citadelėmis. Netgi ispanakalbiai, sparčiausiai auganti etninė JAV grupė, tradiciškai buvę respublikonų atrama, pamažu pereina į demokratų stovyklą.

Esmine tokio respublikonų regreso priežastimi, matyt, reikėtų laikyti vertybinius pokyčius ir vienybės nebuvimą partijos viduje. Partija pamažu skyla į evangelikiškųjų konservatorių ir socioekonominių konservatorių sparnus.

Ne mažesnė respublikonų problema – kompromiso kultūros nebuvimas, o praraja tarp respublikonų lojalistų, pasisakančių už išgrynintą konservatorišką ideologiją, ir tarp nuosaikiųjų respublikonų, raginančių būti lankstesniems ir mažiau laikytis dogmų, atrodo, neišvengiamai didėja.

Anot amerikiečių politologo Marvelo Kingo, respublikonai, norėdami ateityje gauti "bilietą" į JAV prezidento postą, turės derinti konservatyvią socialinę ir inovatyvią ekonominę politiką, patrauklią viduriniajai klasei. Be to, jiems neišvengiamai reikės praplėsti savo rinkėjų bazę, kurią šiuo metu sudaro viduriniosios klasės baltieji amerikiečiai. Kad ir kaip skausminga tai būtų, tam reikės sušvelninti savo nuostatas – nuo aplinkosaugos iki abortų. Galiausiai, teks pakeisti savo retoriką ir stilių į mažiau religingą ir ne taip skaldantį visuomenę.

Turi daug pranašumų

Bet kas tas žmogus, kuris išves iš krizės ir suvienys Respublikonų partiją? Dabar joje jaučiamas ypač stiprus lyderystės vakuumas. Kas galėtų mesti iššūkį B.Obamai 2012 m. prezidento rinkimuose? Pirmas ateinantis į galvą vardas – buvusi kandidatė į viceprezidentus S.Palin.

Ji šiandien labiausiai matoma iš visų galimų Respublikonų partijos pretendentų. S.Palin – 2008 m. JAV prezidento kampanijos žvaigždė. Iki kol jos kaip galimos kandidatės į viceprezidentus nepasirinko J.McCainas, ji buvo mažai kam žinoma Aliaskos gubernatorė. Vos per porą mėnesių S.Palin tapo daugelio respublikonų numylėtine – ji tapo matoma ir susirado tūkstančius gerbėjų. Politikė labai pagyvino nuobodžią J.McCaino rinkimų kampaniją ir "pažadino" eilinius respublikonų partijos rinkėjus.

Sociologinės bendrovės "Rasmussen Reports" surengta apklausa telefonu praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų atskleidė, kad S.Palin tebėra labai populiari tarp respublikonų rinkėjų. 69 proc. jų sako, kad Aliaskos gubernatorė padėjo J.McCainui ir atnešė papildomų balsų. Paklausti, kas galėtų būti respublikonų kandidatas 2012 m. rinkimuose, net 64 proc. atsakė, jog tai turėtų būti S.Palin.

Aliaskos gubernatorė yra jauna, tikinti, turi darnią šeimą, tvirtą nuomonę ir asmeninę charizmą. Ji galbūt klysta, painiodama pagrindinius nacionalinės politikos klausimus, bet reikia pripažinti ir tai, kad ji greitai mokosi. Galiausiai svarbu ir tai, kad JAV dar neturėjo prezidentės moters.

Pati politikė taip pat nevengia užuominų apie ambicijas tapti prezidente, pareiškusi, kad būtent Dievas jai turėtų nurodyti atviras duris ateinančius ketverius ar aštuonerius metus.

Nesantaikos šaltinis

Tiesa, reikia pripažinti, kad S.Palin gana kontroversiška asmenybė. Dabar karingoji gubernatorė nesiliauja keikti J.McCaino kampanijos vadovų už tai, kad jie esą klaidino visuomenę dėl jos pirkimo manijos ir tariamo neišmanymo politiniuose reikaluose. Dabar jau ji, o ne Hillary Clinton, vadinama labiausiai nesantaiką kurstančia moterimi Amerikos politinėje padangėje: feministės plūsta ją epitetais, kokių nenaudoja net vyrų atžvilgiu, o demokratai rodo nepagarbą pardavinėdami marškinėlius su ją įžeidžiančiais užrašais.

Taigi neaišku, ar respublikonai savo vienytoja pasirinks šią kontroversišką moterį. Galiausiai istorija rodo, kad buvusiems kandidatams į viceprezidentus labai retai kada pavykdavo laimėti prezidento rinkimus.

Be to, šiandienos favoritams laikas dažnai nėra pats geriausias sąjungininkas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: juk B.Obama prieš ketverius metus tebuvo paprasčiausias Ilinojaus valstijos senatorius – visiems atrodė, kad neabejotina 2008 m. prezidento rinkimų kandidatė bus būtent H.Clinton. Kaip toliau susiklostė aplinkybės, jau žinome...