Ji kreipiasi į jį vardu, kas savaitę siunčia laiškus ir žada jo laukti. Tai gali būti eilinė meilės istorija, bet Victorios (Viktorijos) širdis priklauso dešimtis žmonių nužudžiusiam žmogui - Andersui Behringui Breivikui (Andersui Bėringui Breivikui).

A.B.Breivikas, atsakingas už didžiausias taikos metų žudynes Norvegijoje nuo Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis kitų liūdnai pagarsėjusių žudikų turi savų gerbėjų. Šis fenomenas gali būti susijęs su lytiniu potraukiu ir netgi turi specialų pavadinimą: hibristofilija.

„Aš tikrai negalėčiau be jo gyventi“, – sako moteris, paprašiusi vadinti ją Victoria, nors tai nėra tikrasis jos vardas.

Ši vyresnė negu 20 metų švedė atrodė atitrūkusi nuo tikrovės ir užsisvajojusi, nekreipdama dėmesio į savo kavos puodelį vieno Stokholmo viešbučio vestibiulyje, bet jos balsas suvirpa, kai ji kalba apie savo „mieliausiąjį Andersą“.

Iš vieno nedidelio Švedijos miestelio kilusi moteris daro viską, ką gali, kad palengvintų A.B.Breiviko gyvenimą kalėjime. Tas ekstremistas pastaruosius ketverius metus praleido vienutėje griežčiausio apsaugos režimo kalėjime.

A.B.Breivikas atlieka 21 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri gali būti pratęsta, jeigu jis bus pripažintas tebekeliančiu pavojų visuomenei.

2011 metų liepos 22 dieną A.B.Breivikas nužudė iš viso 77 žmones, kai detonavo sprogmenų prikrautą mikroautobusą prie vyriausybės komplekso Osle, o vėliau pradėjo šaudyti į tuometės valdančiosios Darbo partijos jaunimo sparno vasaros stovyklos dalyvius netoli sostinės esančioje Utiojos saloje.

Victoria sako, kad A.B.Breiviko izoliacija prilygsta „kankinimams“.

„Dabar netgi dar labiau juo rūpinuosi, kadangi jo padėtis labai pažeidžiama“, – pabrėžė ji.

Victoria, kuri niekur nedirba dėl sveikatos problemų, rašo laiškus, kad padrąsintų savo mylimąjį, ir yra jų išsiuntusi daugiau negu 150. Ji taip pat siunčia jam dovanėles, tokias kaip tamsiai mėlynas kaklaraištis, kurį A.B.Breivikas retkarčiais užsirišdavo, kai buvo nagrinėjama jo byla.

Victoria yra gavusi du jo laiškus, kuriuos parodė naujienų agentūrai AFP, tačiau kitus sulaikė kalėjimo pareigūnai, įpareigoti cenzūruoti kalinio susirašinėjimą.

Pasiūlymai susituokti

Victorios santykius su A.B.Breiviku apibūdinti nelengva: ji niekada nebuvo su juo susitikusi, nes visi jos prašymai leisti jį aplankyti buvo atmesti.

Moteris jį vadina tiek „senu draugu“, tiek globėjišku „broliu“, bet pripažįsta, kad A.B.Breivikas jai atrodo patrauklus ir kad „buvo romantiškų interesų – visų pirma iš mano pusės“.

Švedė tikina pirmąkart užmezgusi ryšius su tuo norvegu 2007 metais, kai jie žaidė tą patį internetinį žaidimą. Po dvejų metų jis nutraukė ryšius su Victoria, tikriausiai sutelkęs dėmesį į savo išpuolių planavimą.

Tačiau 2012 metų pradžioje Victoria vėl susisiekė su vyru, kuris tuomet jau buvo labiausiai nekenčiamas žmogus Norvegijoje.

Ir ji ne vienintelė tokia.

Savaitraštis „Morgenbladet“ pernai pranešė, kad A.B.Breivikas per metus gauna „bent“ 800 laiškų, o daugelio jų autorės – ekstremistu susižavėjusios moterys. Per jo teismą 2012 metais paaiškėjo, kad net viena 16-metė pasiūlė jam savo ranką ir širdį.

Terminą „hibristofilija“ vartoja tik kriminologai, o ne kitų sričių mokslininkai, nusakydami specifinį lytinį potraukį kalėjimuose laikomiems žudikams, kurie nuo savo gerbėjų dažnai gauna itin atvirų meilės laiškų arba seksualių apatinių.

Toks ryšys, dar žinomas kaip „Bonnie ir Clyde'o (Boni ir Klaido) sindromas“, egzistavo visais laikais, o jo pavyzdžių žinoma daugelyje šalių.

Savo gerbėjų ratus turi tiek austras Josefas Fritzlis (Jozefas Friclis), kuris 25 metus laikė nelaisvėje savo dukrą ir ją reguliariai žagino, tiek amerikietis žudikas maniakas Charlesas Mansonas (Čarlzas Mensonas).

Pasak amerikietės publicistės Sheilos Isenberg (Šeilos Aizenberg), kuri, remdamasi pokalbiais su 30 tokių moterų, parašė knygą „Moterys, kurios myli vyrus žudikus“ (Women Who Love Men Who Kill), daugelis tokių gerbėjų anksčiau yra patyrusios lytinę prievartą.

„Tai galimybė moteriai kontroliuoti (visam gyvenimui už grotų pasodintas vyras nieko nekontroliuoja), jeigu anksčiau ji buvo išnaudojama savo tėvo (arba) kitų vyrų)“, autorė sakė AFP.

„Be to, tai yra Romanas iš didžiosios raidės: jaudinamas, baugus, niekada nesiliaujantys amerikietiškieji kalneliai. Tokie ryšiai tikrai nėra kasdieniški arba įprasti“, – pridūrė Sh.Isenberg.

Vis dėlto nėra jokių mokslinių įrodymų plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad tos moterys jaučia pareigą padėti žudikui pasitaisyti, sako JAV Wesley (Veslio) universiteto psichologijos profesorė adjunktė Amanda Vicary (Amanda Vikari).

„Kai kurias moteris traukia garsūs vyrai. Tikėtina, kad tos moterys jaučia potraukį siaubingų dalykų padariusiems vyrams ne tiek dėl jų veiksmų, kiek dėl šlovės, kurios jie sulaukė dėl savo poelgių“, – aiškino ji.

Kita vertus, Victoria teigia nesistengianti išgarsėti.

Santykiai su A.B.Breiviku jai jau kainavo nutrūkusius ryšius su seserimi, kuri, apie tai sužinojusi, pasakė Victoriai: „Tu man mirusi.“ Ji taip pat atitolo nuo visų savo draugų.

Victoria pripažįsta „daugiau ar mažiau“ pritarianti A.B.Breiviko islamofobiškai ideologijai, bet sako esanti nusistačiusi prieš smurtą.

Ir vis dėlto kaip ji gali mylėti žmogų, kuris šaltakraujiškai sušaudė dešimtis išsigandusių paauglių, nors kai kurie maldavo jų pasigailėti?

„Manau, iš tikrųjų reikėtų atskirti Andersą nuo Breiviko. Andersą laikau savo senu draugu, o Breiviką – visus tuos dalykus padariusiu žmogumi“, – aiškino Victoria.

Nors metai bėga, ji atsisako išsižadėti savo mylimojo.

„Kiekvieną dieną pasiilgstu jo vis labiau. Ko gera, mano jausmai dar labiau sustiprėjo“, – pridūrė švedė.