„Kiekiai milžiniški. Ir kasdien vis daugiau – beprotybė“, – sakė Brianas Kelly, Stokholme įsikūrusios labdaros parduotuvės „Artikel2“ generalinis sekretorius. Aplinkui stovi perpildyti konteineriai su išmestais drabužiais.

Nuo šių metų pradžios ES valstybės privalo atskirai rūšiuoti dar ir tekstilę (be stiklo, popieriaus ir maisto atliekų). Tikslas – skatinti žiedinį atliekų tvarkymą, kai tekstilė išrūšiuojama ir siunčiama pakartotiniam naudojimui arba (jei labai sugadinta) – perdirbimui.

„Šių metų sausį ir vasarį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, tekstilės atliekų surinkta 60 proc. daugiau“, – sakė Stokholmo miesto atliekų tvarkymo ir perdirbimo bendrovės „Stockholm Vatten och Avfall“ tekstilės atliekų ekspertė Karin Sundin.

Išrūšiavus tekstilę, apie 60-70 proc. jos siunčiama pakartotiniam naudojimui, o 20-30 proc. – perdirbimui kaip užpildai, izoliacinės ar kompozicinės medžiagos. Švedijos aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, apie 7-10 proc. jos sudeginama energijai.

Pasak ekspertų, tai didelis žingsnis į priekį, palyginus su tuo, kas buvo iki įstatymo priėmimo, nes anksčiau išmesti drabužiai būdavo sistemingai deginami.

Dideli kiekiai

Dėl vietinės infrastruktūros stokos naudoti drabužiai dažniausiai eksportuojami į užsienį – daugiausia į Lietuvą, kur jie rūšiuojami, naudojami pakartotinai arba sudeginami energijai.

„Mes neturime didelių rūšiavimo gamyklų, kurios leistų panaudoti tekstilę taip, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Rytų Europoje“, – aiškino K. Sundin

„Priežastis ta, kad tai darbui imlus procesas ir kainuoja daug pinigų“, – sakė ji, AFP žurnalistams rodydama pietinėje Stokholmo dalyje esantį „Östberga“ perdirbimo centrą.

Švedijos gamtos apsaugos draugijos duomenimis, švedai kasmet išmeta 90 000 tonų tekstilės gaminių, t. y. 10 kilogramų vienam žmogui.

Pagal 2022 m. statistiką ES vidurkis yra 19 kilogramų, o 2019 m. buvo 17 kilogramų, rodo Europos aplinkos agentūros duomenys.

Drabužių industrija taip pat teršia aplinką.

Norint pagaminti 135 gramus sveriančius marškinėlius, reikia apie 2 500 litrų vandens ir vieno kilogramo chemikalų, pažymėjo Švedijos aplinkos apsaugos agentūros patarėja Yvonne Augustsson.

„Tai reiškia, kad į aplinką išmetama nuo dviejų iki penkių kilogramų šiltnamio efektą sukeliančių dujų“, – pridūrė ji.

„Švedijoje vienas drabužis vilkimas vidutiniškai 30 kartų. Jei padvigubinsite (visai pagrįstai) šį skaičių iki 60 kartų, poveikį klimatui sumažinsite perpus“, – sakė ji.

Tekstilės rūšiavimu Švedijoje rūpinasi savivaldybės, kurių daugelis nuo naujojo įstatymo priėmimo verste užverstos gautais kiekiais.

Retai apgyventoje šalies šiaurėje kai kurie miestai, pavyzdžiui, Kiruna, ir toliau degina tekstilės gaminius, nes neturi, kas juos perimtų.

Tikimasi, kad greitosios mados milžinės, tokios kaip „H&M“ ir „Zara“, galiausiai imsis tam tikro vaidmens tvarkant atliekas, prie kurių susidarymo pačios ir prisideda. Šiuo metu vyksta derybos Europos lygmeniu dėl jų atsakomybės įvertinimo.

Pagal vasario mėnesį pasiektą preliminarų ES valstybių narių susitarimą drabužių milžinės bus atsakingos už parduodamų gaminių naudojimo laikotarpio pabaigą ir privalės mokėti už jų surinkimą, rūšiavimą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą.

Požiūris keičiasi

Idėja – paskatinti greitosios mados milžines gaminti „drabužius, galinčius tarnauti ilgiau“, sakė Y. Augustsson.

Švedijos prekės ženklas „H&M“ AFP sakė tokį požiūrį palaikantis.

Vartotojai taip pat turėtų keisti mąstyseną.

Kiekvienas žmogus per metus turėtų įsigyti „ne daugiau kaip penkis naujus drabužius“, svarstė Švedijos gamtos apsaugos draugijos, kuri reguliariai organizuoja drabužių mainus, vadovė Beatrice Rindevall.

Saulėtą pavasario dieną Linkopingo studentų miestelio drabužių mainų turgelyje gali rasti ko tik nori: nuo ryškiai rožinio švarkelio plunksnomis puoštomis rankovėmis iki blukintų džinsų, rankinių ir dryžuotų marškinėlių.

„Žmonės gali mums atnešti geros būklės drabužius, kurių nebenešioja, ir iškeisti juos į ką nors kita, – sakė savanorė Eva Vollmer. – Ieškome sprendimo, kaip padaryti, kad žmonės turėtų alternatyvą.“