„Sunku išskirti labiausiai tikėtiną (vyriausybės) scenarijų“ po rinkimų, naujienų agentūrai AFP sakė Geteborgo universiteto politologas Ulfas Bjereldas.

„Vietoje to reikia ieškoti mažiausiai tikėtinų scenarijų“, – sakė jis.

Tačiau vienas dalykas atrodo neabejotinas: Švedijos laukia netikrumo periodas, kai silpna mažumos vyriausybė kurstys nuogąstavimus dėl naujų rinkimų, ekonomistams prognozuojant smukimą per ateinančią ketverių metų kadenciją.

Švedijoje po rinkimų kadenciją baigiantis parlamento pirmininkas tradiciškai tariasi su partijų lyderiais dėl kandidato į premjerus, kuriam pavedama formuoti vyriausybę.

Parlamentas balsuoja dėl pirmininko pasirinkto kandidato ir gali keturis kartus atmesti jo pasiūlymą. Jei taip nutinka, turi būti šaukiami nauji rinkimai.

Pirmalaikių rinkimų Švedijoje nebuvo nuo 1958 metų.

Status quo

Labiausiai tikėtinu scenarijumi po rinkimų politikos stebėtojai laiko naują S. Lofveno mažumos vyriausybę, nors ir dar silpnesnę nei dabar.

Kadenciją baigiantis „raudonųjų ir žaliųjų“ blokas, kurį sudaro valdantieji socialdemokratai ir žalieji, neformaliai parlamente remiant buvusiai komunistinei Kairės partijai, pagal populiarumą pirmauja ir lenkia centro dešinės Aljansą.

Jei S. Lofvenas liks valdžioje su dar silpnesne mažuma, jis tikriausiai bandys siekti dviejų Aljanso narių – Centro partijos ir liberalų – paramos priimant įstatymus ir ieškant bendro pagrindo tokiais klausimais kaip imigracija, integracija ir lyčių lygybė.

Tačiau kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partija žadėjo nuversti kairiojo sparno mažumos vyriausybę, pavyzdžiui, per balsavimą dėl biudžeto projekto šį rudenį.

Valdžią perima opozicija

Konservatyvios Nuosaikiųjų partijos lyderis Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) ketina nušalinti S. Lofveną.

Nepaisydamos kai kurių ideologinių nesutarimų, pirmiausia dėl imigracijos, keturios centro dešinės Aljanso partijos, kurios valdė nuo 2006 iki 2014 metų – Nuosaikiųjų partija, Centro partija, Liberalų partija ir Krikščionių demokratų partija – susitarė formuoti koalicinę vyriausybę.

Tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti: Aljansui reikės kraštutinių dešiniųjų paramos priimant įstatymus, o kraštutiniai dešinieji mainais į paramą teiks savo reikalavimus.

Jie arba prašys politikos nuolaidų, kurių galimybę minimos keturios partijos iki šiol atmesdavo, arba svarbių postų įstatymo projektus rengiančiuose parlamento komitetuose.

Šio scenarijaus atveju neaiškus krikščionių demokratų rezultatas.

Visuomenės apklausos ilgą laiką rodė, kad ši partija gaus mažiau nei 4 proc. balsų, būtinų norint patekti į parlamentą, tačiau kampanijos pabaigoje stiprėja įsitikinimas, kad krikščionys demokratai peržengs šį slenkstį.

Blokų ardymas

Jei minėti du scenarijai nevirs realybe, socialdemokratai galėtų nuspręsti prie derybų stalo pakviesti liberalus ir Centro partiją.

Nors S. Lofvenas tvirtino, kad nori toliau valdyti su žaliaisiais, jis neatmetė tokios galimybės. Tačiau tokiu atveju reiktų įveikti didelius nesutarimus, ypač dėl biudžeto.

Toks bendradarbiavimas reikštų centro dešinės Aljanso pabaigą.

Kraštutiniai dešinieji?

Daugelyje šalių pastaraisiais metais nusiritus populizmo bangai, kai kurie politikos analitikai užsimena, kad per apklausas galbūt nepakankamai buvo įvertinta parama kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partijai (SD).

Šie analitikai neatmeta galimybės, kad SD gali tapti didžiausia partija.

Tačiau SD būtų izoliuota ir negalėtų formuoti vyriausybės ar daugumos parlamente.

Šios partijos lyderis Jimmie Akessonas (Jimis Okesonas) ir pats tokiu scenarijumi netiki ir labiau tikisi bendradarbiavimo su Nuosaikiųjų partija.