Vietiniai gyventojai prisimena, kad, atrodo, visai neseniai Meka buvo kuklus dulkėtas piligrimų miestas. Tačiau per paskutinius du dešimtmečius ji pavirto į blizgantį dangoraižių miestą, kur daugybė prabangių prekybos centrų ir penkių žvaigždučių viešbučių.

1950 m. per paskutinį musulmonų mėnesį į Saudo Arabijoje esančią Meką susirinko apie 50 tūkst. piligrimų, kurie  visi kartu suko ratus aplink šventąjį Kaabos akmenį. O štai pernai aplink jį susispraudę turėjo eiti 7,5 mln. žmonių. Mekos miesto vadovai teigia, kad per ateinančius trejus metus jie planuoja šį skaičių  padvigubinti. Taip pat teigia, kad, vykdant didelio masto statybos darbus, neišvengiami griovimo darbai, nes neva kito kelio, kaip priimti milijonus piligrimų, nėra.

Miesto vadovas princas Khalidas bin Faisalas Al Saudas anksčiau vadovavo Asiro provincijoje ir pagarsėjo tuo, kad Abhos mieste sunaikino senamiestį, kuriame buvo senoviniai korius primenantys namai, tačiau vietoje žadėtų modernių aukštų gyvenamųjų blokų iškilo apgailėtini pastatai. Tąkart princas sugebėjo susitvarkyti su kilusiu nepasitenkinimu. Tačiau Meka yra reikšmingiausias miestas ir visi veiksmai atidžiai fiksuojami paveldosauginininkų bei žmonių, gerbiančių islamo ištakas ir istoriją, tačiau neatrodo, kad kaip nors dar įmanoma sugrąžinti senąją Meką.

Dabar Mekos senamiestyje ažūrinius balkonus, arkadų galerijas keičia tai, kas laikoma vienu didžiausiu statybų projektu Artimuosiuose Rytuose. Vienas po kito dygsta dangoraižiai, verčiantys Kaabos akmenį vis labiau susitraukti. Ekskavatoriai lygina kalvas, kur kadaise buvo pranašo žmonų, draugų ir pirmųjų kalifų namai. Šie darbai vyksta taip greitai, kad, kaip rašo „The Economist“, dabar Mekos simboliu tapo buldozeris.

Vietiniai magnatai mielai prisideda prie vyriausybės statybų planų. Seniausių Mekos šeimų konsorciumas „Jabal Omar Development“ investavo šimtus milijonų dolerių į 50 aukštų bokštą. Pagal vyriausybės planą pelnai, gaunami iš piligrimų, galės padėti papildyti iš naftos gaunamus pinigus, kurie pastaraisiais metais mažėja. Iš milijardinių investicijų buvo nutiesti geležinkeliai, stovėjimo aikštelės, viešbučiai.

Statybos dažnai vyksta paskubomis, iki galo neapskaičiavus visų faktorių. Tokio neapdairumo pasekmės skaudžiausios buvo 2015 m., kai didžiulis statybų kranas užgriuvo ant piligrimų minios ir 107 žmonės žuvo. Praėjus vos porai savaičių, dėl erdvės trūkumo aplink šventąjį Kaabos akmenį žuvo 2 tūkst. žmonių.

Yra skaičiavimų, kurie rodo, kad nuo 1985 m. buvo sugriauta 95 proc. senųjų Mekos pastatų. Londono Musulmonų instituto vadovas Ziauddinis Sardaras Australijos žiniasklaidos priemonei ABC teigė, kad Meka buvo griaunama etapais: „Nors dabar kalbame apie Meką, reikėtų nepamiršti ir Medinos. Vieną 1972 ar 1973 m. naktį į senamiestį įriedėjęs buldozeris sugriovė visą senamiestį, po tos nakties miestas nebebuvo toks pats. Mekoje senamiestis buvo griaunamas etapais. Ir kiekvieną kartą buvo teisinamasi, kad būtina plėsti pagrindinę mečetę ir sukurti sąlygas piligrimams.“

Knygos „Meka: šventasis miestas“ autorius tvirtina, kad tai, kas vyksta Mekoje, yra ir ideologiniai veiksmai, kuriuos jis sieja su Saudo Arabijoje paplitusia konservatyvia fundamentalistine islamo atmaina vahabizmu. Judėjimo įkūrėjas Ibn Abd al-Wahhabas XVIII a. sudarė sąjungą su karališkąją šalies šeima.

Pasak mokslininko,  vahabizmas nepripažįsta istorinio vystymosi svarbos, istorijai nesuteikiama moralinė svarba. Vahabistams istorija baigiasi su Pranašo Mahometo mirtimi. Vahabizmo judėjimo atstovai šiitus ir sufizmo išpažinėjus laiko netikėliais, o istorinių vietų, kapaviečių lankymą laiko stabmeldyste. Vahabizmas taip pat nepripažįsta tokių dalykų, kaip muzika, teatras, šokiai, piešiniai, jie vengia visko, kas gali sukelti gerėjimąsi estetika.

Toks požiūris, anot Z. Sardaro, tikrai prisidėjo prie to, kad Mekoje be jokios graužaties išgriauti Mahometo žmonų namai buvo paversti viešaisiais tualetais. Mahometo gimtųjų vietų ir senovinės sufizmo šventyklos tapo statybų aikštele, kurioje išdygo milžiniškas 12 bokštų viešbučio pastatas su Big Beną primenančiu, tačiau už jį šešis kartus didesniu centriniu bokštu, kuris meta šešėlį ant Didžiosios mečetės, kur musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną. Viešbutis buvo pastatytas ant XVIII a. Osmanų imperijos tvirtovės pamatų.

Dabar, kai didžioji dalis senosios Mekos dingo, vietiniai gyventojai „The Economist“ žurnalistams teigia esantys nusivylę, kad Abraomo laikus menanti Meka pačių musulmonų rankomis pavirto didžiule degaline ir kad tikrąją piligrimystės prasmę užgožė siekis iš jos pasipelnyti – piligrimystė tapo verslu. Mekos gyventojas Serafis sukūrė virtualią erdvę, kur pagal žemėlapį galima aplankyti istorines vietas, kurios jau nebeegzistuoja.

Tačiau, atrodo, yra ženklų, kad požiūris į istorinį palikimą Saudo Arabijoje keisis. Karaliaus įpėdinis princas Muhamedas bin Salmanas praėjusiais metais pristatė planą, kuriuo būtų siekiama atskleisti šalies turistinį potencialią ir milijardines sumas skirti paveldui. Princo informacijos ministras griežtai sukritikavo tuos, kurie griauna kultūrinį istorinį paveldą, ir pavadino juos radikalais ir teroristais. Kad ir kokie būtų princo M. bin Salmano ateities planai, daugelio paveldo objektų jau nebeįmanoma apsaugoti ar net atkurti, nes ant jų pamatų stovi viešbučiai ir tualetai.