Jei ne princas, tai kas?

„Esame pasiryžę įvykdyti dvigubos grėsmės likvidavimo misiją“, – šie Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žodžiai, ištarti po pirmųjų atakų prieš objektus Irane, atskleidė pagrindinį operacijos tikslą – ne tik suduoti smūgį Irano branduolinio ginklo programai, bet ir pakeisti režimą Teherane. „Tai jūsų galimybė pakilt“", – sakė jis kreipdamasis į iraniečius.

Kritikai jau dabar kaltina B. Netanyahu tuo pačiu, kuo jis buvo kaltinamas karo prieš Gazos Ruožo teroristus metu, – strateginės vizijos trūkumu.

Kita vertus, skirtingai nei Gazos atveju, Irano piliečiai savo nepasitenkinimą islamistų režimu demonstravo ne kartą, protesto akcijas rengė nepaisydami pavojaus atsidurti Islamo revoliucijos sargybos korpuso rankose ir realios grėsmės būti nuteistiems mirties bausme.

2022 m. GAMAAN instituto apklausos duomenys, nors ir atlikti prieš keletą metų, atskleidė aiškią tendenciją: buvusio šacho sūnus Reza Pahlavi yra populiariausias politikas Irane. Teigiamą nuomonę apie jį išreiškė 39 proc. apklaustųjų – daugiau nei apie bet kurį kitą politinį veikėją. Ajatolą Ali Khamenei palaikė tik 26 proc., žuvusį prezidentą Ebrahimą Raisi – 17 proc., buvusį prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą – vos 12 proc.

Dar įspūdingesnį rezultatą parodė istorinių asmenybių reitingas: R. Pahlavi tėvas šachas Mohammadas Reza Pahlavi surinko 64 proc. palankių vertinimų, Islamo respublikos įkūrėjas ajatola Ruhollah Khomeini – tik 28 proc.

Kai tyrėjai paprašė respondentų įvertinti pagrindinius protestų šūkius, rezultatai atskleidė gilią režimo teisėtumo krizę, nors didelio palankumo monarchijos atkūrimui respondentai taip pat neparodė.

JAV gyvenantis R. Pahlavi ragina tėvynainius sukilti ir susigrąžinti šalį. „Iranas priklauso jums ir jūs turite jį susigrąžinti. Aš su jumis. Būkite stiprūs ir mes laimėsime“, – skelbia jis socialiniuose tinkluose. Tačiau jis niekada nebuvo opoziciją vienijanti figūra. Kai išreiškė paramą Izraelio atakoms, per kurias žūva anaiptol ne tik mulų režimo tarnai, bet ir paprasti civiliai, R. Pahlavi susilaukė net ir užsienyje gyvenančių iraniečių kritikos.

Kaip alternatyvi asmenybė, kuri galėtų suburti ajatolos opoziciją, vadinama žmogaus teisių gynėja Narges Mohammadi, šiuo metu Teherane kalinama Nobelio taikos premijos laureatė. Tačiau, būdama už grotų, net ir ji negali tapti revoliucijos lydere.

Režimo gniaužtuose

Žvelgdami į Irano perspektyvą, vieni regiono žinovai nuogąstauja, kad šalyje nepasikartotų Arabų pavasario scenarijus, kai, žlugus diktatūroms, entuziazmas virto nusivylimu. Be to, 50 proc. Irano gyventojų – tarpusavyje ne itin draugiškos tautinės mažumos.

„Šiandien nėra kokio nors akivaizdaus judėjimo, kuris sukilimo metu galėtų užimti rūmus Teherane, – sako buvęs Izraelio karinės žvalgybos Irano skyriaus vadovas atsargos pulkininkas leitenantas Asafas Cohenas. – 1979 m. visa tai jau buvo paruošta. Pagrindai buvo, judėjimas buvo.“

Treti ekspertai kviečia neužbėgti įvykiams už akių ir prisiminti naujausią Sirijos istoriją, kur Basharas al-Assadas buvo sutriuškintas per keletą dienų, jo diktatūrai galas atėjo tada, kai to niekas nesitikėjo. Nors, kaip sako A. Cohenas, skirtingai nei Sirijoje, kur diktatūrą buvo susilpninęs pilietinis karas, Irano režimas yra gerokai stipresnis.

Irano režimas primena sudėtingą mechanizmą, kurį nelengva sutriuškinti vienu smūgiu. Jo pagrindas – ne tik ideologija, bet ir pragmatiški interesai, o Islamo revoliucijos sargybos korpusas, galingiausias režimo ramstis, kontroliuoja ne tik kariuomenę, bet ir ištisus ekonomikos sektorius.

Nuo 1989 m. šalį valdantis dabar jau 86-erių ajatola Ali Khamenei yra pademonstravęs išskirtinį gebėjimą pergyventi krizes. Jis išlaikė valdžią per 2009 m. žaliąją revoliuciją, 2019–2022 m. protestus, ekonomines sankcijas ir regioninius karus.

Islamo revoliucijos sargybos korpusas, galingiausias režimo ramstis, kontroliuoja ne tik kariuomenę, bet ir ištisus ekonomikos sektorius.

Byranti ašis

Ilgus metus Iranas kariavo prieš Izraelį per savo statytinius „Hamas“, „Hezbollah“, padedamas Sirijos diktatoriaus. Tačiau dabar šis žydų valstybę supantis ugnies žiedas yra gerokai susilpnėjęs.

2024 m. rudenį operacijos Libane metu Izraelis beveik visiškai sunaikino vieną galingiausių Irano statytinių „Hezbollah“. Šiandien organizacija oficialiai pareiškė solidarumą Iranui, tačiau jos atstovai pabrėžia, kad Teheranas jų neprašė pagalbos – tai aiškus ženklas, kad ji tiesiog nebepajėgi suteikti reikšmingos paramos.

„Hamas“, kurio išpuolis spalio 7 d. ir pradėjo dabartinę eskalacijos grandinę, dabar kovoja už išlikimą. Jemeno hučiai, nors ir pareiškė veikiantys susitarę su Iranu, lieka labiau simbolinė nei realiai pavojinga jėga. Jų raketų atakos prieš Izraelį neturi strateginio poveikio ir daugiau primena beviltiškas demonstracijas nei realų karinį spaudimą.

Net proiraniškoji milicija Irake, nors ir grasina JAV bazėms, laikosi atsargiai. Irakas oficialiai nori išvengti konflikto išplitimo, o milicijos supranta, kad aktyvūs veiksmai gali privesti prie dar griežtesnės JAV reakcijos.

Situacija atskleidžia fundamentalų „blogio ašies“ – Rusijos, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos – silpnumą. Pasirodė besą problemiška praktikoje pritaikyti principą „vienas už visus, visi už vieną“.

Nors Maskva formaliai palaiko Iraną, praktiniai veiksmai liudija ką kita. „The New York Times“ apskritai konstatuoja: Vladimiras Putinas apgavo Iraną. Teheranas davė Rusijai karui su Ukraina taip reikalingų dronų, pastatė jų gamyklą, abu autokratai pasirašė strateginį susitarimą, tačiau Ukrainos kare įklimpęs Kremliaus diktatorius bevelija žaisti savo žaidimus. Svarbiau už pažadus mulų režimui jam yra santykiai su svarbiais globalios naftos rinkos veikėjais – Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais, kuriems Teheranas kelia egzistencinį pavojų.

Rusija evakavo Irane dirbusius savo specialistus, bandė pasisiūlyti tarpininkauti pokalbiams tarp Vašingtono ir Teherano, tačiau jos pagalbą JAV prezidentas Donaldas Trumpas kategoriškai atmetė.

Šiaurės Korėja, geografiškai atitolusi nuo konflikto, gali tik žodžiais palaikyti Iraną, bet jokių praktinių veiksmų nesiima.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas griežtai kritikuoja Izraelį, nors labiausiai baiminasi ne dėl mulų režimo, bet dėl naujos pabėgėlių bangos – šalyje jau yra milijonai sirų pabėgėlių.

Sirijos, ilgametės Izraelio priešės, naujoji vadovybė su Ahmedu al-Sharaa priešakyje, rodo ženklus norinti išlikti neutrali ir siekti taikaus sambūvio su Izraeliu.

Iranas atsidūrė situacijoje, kai, turėdamas formalių sąjungininkų, praktiškai kovoja vienas. Tačiau tikėtis, kad jis tebėra silpnas, pernelyg naivu. Pranešama apie masiškai suimamus tariamus ar tikrus Izraelio bendrininkus ir drąsiausius režimo kritikus. Be to, Teherano galia – po visą pasaulį išsidraikę ryšiai, dėl kurių jis gali suduoti Izraeliui ar JAV smūgius iš užnugario – surengti atakas prieš žydų diplomatines atstovybes, kultūros objektus užsienyje.

Kinijos vaidmuo

Esama dar vienos jėgos, kurios balsas gali būti labai reikšmingas. Tai Pekinas, nors ir smerkiantis Izraelį, prioritetu laikantis ekonominius interesus.

Kai kurie ekspertai įspėja, esą, jei JAV įsitrauktų į karą su Iranu, Kinija galėtų pasinaudoti proga savo strateginiams tikslams Azijoje pasiekti. Tai galėtų būti idealus momentas Pekino veiksmams prieš Taivaną, nes JAV dėmesys būtų nukreiptas dviem kitomis kryptimis – į Ukrainą, Vidurio Rytus.

Tačiau Kinija turi ir kitų interesų: nestabilumas Vidurio Rytuose pakenktų jos ekonominiams ryšiams su regiono šalimis, sustabdytų naftos srautus, o sykiu – ir ūkio atsigavimo tempus.

Kasdien Iranas eksportuoja apie 1,7 mln. barelių žalios naftos ir daugiau nei 90 proc. jos keliauja į Kiniją. Tai atskleidžia asimetriškus, beveik kolonialinius prekybos santykius. Dėl JAV sankcijų Iranas neturi daug pirkėjų, o Kinija naudojasi savo monopoline padėtimi – perka žymiai pigiau ir atsiskaito juaniais. Dėl griežtos Kinijos valiutos kontrolės Iranas iš esmės priverstas savo pelną investuoti į kiniškus produktus, tad Pekinas laimi dvigubai.

Xi Jinpingas pirmą kartą pasisakė apie konfliktą birželio 17 d., ragindamas „visas šalis kuo greičiau deeskaluoti konfliktą“. Jei Kinija pajus, kad Irano režimas tampa nepakeliama našta, ji gali pakeisti savo poziciją.

Nuo derybų iki chaoso

Izraelio atakos sudavė skaudžių smūgių Irano branduolinio projekto infrastruktūrai, tačiau jo nesunaikino. Dažnas regiono ekspertas dalijasi nuomone, kad A. Khomenei režimas neskubės rodyti silpnumo ženklų.

Vienas galimas scenarijus – Iranas slapta išgabena branduolinį užtaisą į Izraelį ar jo sąjungininko teritoriją ir ten jį susprogdina. Šią galimybę prieš kelias savaites minėjo buvęs Irano atominės energijos agentūros vadovas Fereydounas Abbasi-Davani.

Antras scenarijus – diplomatinis sprendimas. Iki šiol buvo manoma, kad Izraelio (ir JAV) siekiamybė – priversti Teheraną derėtis Vakarų šalims palankesnėmis sąlygomis. Tai reikštų Irano sutikimą sustabdyti atominio ginklo programą mainais į sankcijų švelnimą. Tokiu atveju Teheranui teks pamiršti branduolinės programos plėtrą bent artimiausiems 20–40 metų.

Trečias scenarijus – A. Khomenei sunaikinamas arba pabėga, pvz., į Rusiją, kur jau įsikūręs kitas regiono autokratas, B. al-Assadas. Iranui atsiveria naujų galimybių arba galbūt šalis grimzda į chaosą, kurio banga į pasitraukusio ajatolos vietą iškelia naują lyderį. Kiek ilgai jis būtų nusiteikęs palankiai Izraelio ir JAV atžvilgiu, priklausytų ir nuo jėgų, kurios užtikrino A. Khomenei valdžią, galimybių.

Ketvirtas – jau aptarta piliečių revoliucija. Kuris iš šių scenarijų galėtų tapti realybe, priklausys nuo tolesnių Izraelio ir JAV veiksmų.

Konflikto chronologija

Izraelio ir Irano priešprieša, kurios epicentre atsidūrė Irano atominė programa, – vienas ilgiausiai trunkančių ir pavojingiausių konfliktų Vidurio Rytuose.

Dar iki 1979 m. Iranas palaikė glaudžius ryšius su Vakarais, taip pat ir su Izraeliu. Taiki branduolinė programa šalyje prasidėjo 1950-aisiais JAV iniciatyva. 1967 m. pagal programą „Atomas taikai“ Iranui buvo perduotas tyrimų reaktorius. Vokietijos bendrovė „Siemens“ 1970 m. dalyvavo statant atominę elektrinę Bušehre. Tačiau po Islamo revoliucijos 1979 m. ši partnerystė nutrūko: šachas Mohamedas Reza Pahlavis pabėgo, o į valdžią atėję ajatolos Chomeini vadovaujami islamistai paskelbė Izraelį pagrindiniu priešu.

Po revoliucijos Iranas, jau padedamas SSRS, tęsė atominę programą. 2002 m. Vakarų žvalgybos tarnybos ir Irano opozicija identifikavo Natanzo mieste esantį slaptą urano sodrinimo kompleksą – taip prasidėjo naujas konfliktinės dinamikos etapas. 2003 m. derybas su Iranu dėl branduolinės veiklos pradėjo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Spalį Iranas sustabdė sodrinimo projektus, tačiau 2006 m., prezidentu tapus Mahmoudui Ahmadinejadui, šalis paskelbė urano sodrinimo programos atnaujinimą. Tų pačių metų vasarį derybos žlugo.

2009 m., prezidento Barackas Obama administracijos laikotarpiu, JAV ir Iranas, tarpininkaujant Omanui, pradėjo neviešai komunikuoti. Tačiau nauja krizė ištiko 2010 m. aptikus Irano centrifugas pažeidusį virusą „Stuxnet“. Manoma, kad jis buvo bendras JAV ir Izraelio projektas. Šis sabotažo aktas laikomas vienu pirmųjų kibernetinio karo pavyzdžių.

2015 m. Iranas, penkios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės ir Vokietija – pasirašė Jungtinį visapusišką veiksmų planą (JCPOA), kuriuo Iranas įsipareigojo apriboti branduolinę veiklą mainais į sankcijų švelninimą.

Tarptautinių sankcijų sušvelninimas suteikė Iranui reikšmingų finansinių išteklių, kurie, pagal Vakarų žvalgybos tarnybų ir TATENA vertinimus, buvo naudojami remti sąjungininkų tarpininkų grupėms, tokioms kaip „Hezbollah" Libane, šiitų milicijos Irake ir hučių sukilėliai Jemene.

2018 m. JAV prezidentas Donaldas Trumpas vienašališkai pasitraukė iš JCPOA, sankcijos vėl buvo atnaujintos. Reaguodamas į tai Iranas padidino urano sodrinimo lygį iki 60 proc., priartėdamas prie pavojingos 90 proc. ribos. Naujausiais TATENA duomenimis, Izraelio operacijos „Kylantis liūtas“ išvakarėse Iranas technine prasme jau buvo priartėjęs prie galimybių turėti branduolinį ginklą. 3,5–5 proc. prisodrintas uranas naudojamas branduolinės energijos gavybai. 20 proc. lygio pakanka medicinos tikslams. Atominės bombos gamybai reikia apie 90 proc. prisodrinto urano.

2020 m. liepą įvykdyta sprogimo akcija Natanzo branduoliniame objekte, dėl kurios Iranas apkaltino Izraelį. Tų pačių metų lapkritį nužudytas aukščiausio rango mokslininkas Mohsenas Fakhrizadehas, 2000-aisiais įkūręs Irano karinę atominę programą.

2021 m. balandį dar kartą įvykdytas išpuolis prieš Natanzo objektą – sukeltas elektros tiekimo sutrikimas – padarė jam reikšmingos žalos. 2022 m. per trumpą laiką žuvo dar du Irano branduolinės energetikos mokslininkai, dėl kurių mirčių Teheranas apkaltino Izraelį.

2023 m. spalio 7 d. Irano remiamas „Hamas“ surengė išpuolį prieš Izraelį, nužudydamas 1 200 žmonių ir paėmęs kelis šimtus įkaitų.

2024 m. vasario 14 d. Izraelio sabotažo operacija sunaikino dalį Irano dujų infrastruktūros. Balandžio 1 d. Izraelio smūgis į konsulatą Damaske nužudė šešiolika žmonių, tarp jų – du generolus. Iranas atsakė balandžio 14 d. precedento neturinčia raketų ir dronų ataka. Dauguma jų buvo numušta bendromis JAV ir Izraelio pastangomis.

Paskui sekė virtinė Izraelio atakų: balandžio 19 d. – prieš oro gynybos sistemas prie Isfahano, liepos 31 d. per vizitą Teherane žuvo „Hamas“ lyderis Ismailas Haniyeh. Rugsėjo 27 d. žuvo „Hezbollah“ lyderis Hassanas Nasrallaha. Spalio 1 d. Iranas surengė dar vieną ataką prieš Izraelį, tačiau ir ji buvo atremta.

Spalio 26 d. Izraelis pirmą kartą atvirai smogė Irano teritorijai – taikiniai buvo raketų programos ir oro gynybos objektai. Abiejų šalių konfliktas pasiekė naują eskalacijos lygį.

2025 m. birželio 13 d. Izraelis pradėjo koordinuotą puolimą prieš Irano branduolinę ir karinę struktūrą. Operacijos „Kylantis liūtas“ laikas pasirinktas neatsitiktinai. Teherane manyta, kad Izraelis nesiims veiksmų, kol vyksta derybos su JAV dėl Irano branduolinės programos – birželio 15 d. Omane turėjo vykti šeštasis derybų raundas.