Mes ne ispanai, mes – katalonai! – išrėks tikriausiai kiekvienas Barselonos gyventojas ir riebiai nusispjaus į Madrido pusę. Rugsėjo viduryje Šiaurės Rytų Ispanijoje esanti autonominė Katalonijos provincija kaip visad aistringai paminėjo savo nacionalinę šventę Diadą ir dar kartą ispanams priminė, kad neketina atsisakyti siekio tapti nepriklausoma.

"Grįžkite į savo šalį!"

Minioje matyti daug policininkų. Ceremonijoje dalyvaujantys Ispanijos politinių partijų atstovai nerimauja dėl savo saugumo. Praeityje jie ne kartą buvo radikalų apmėtyti kiaušiniais ir supuvusiais pomidorais. Šiemet, regis, apsiribojama užgauliais šūkiais ir raginimais "grįžti į savo šalį".

Pačiame Barselonos centre veikiančiame turgelyje siūloma nusipirkti įvairiausios kataloniškos atributikos:  "nepriklausomos Katalonijos" žemėlapių, vėliavų, nacionalistinės literatūros. Čia yra dirbtuvės, kuriose kiekvienas norintis gali pasigaminti simbolinį Katalonijos pasą. Vos už kelių gatvelių – Katalonijos sporto rinktinių susivienijimo stendas. Ši organizacija, kovojanti už nacionalinių katalonų komandų teisę dalyvauti tarptautinėse varžybose, kviečia praeivius "įmušti įvartį Ispanijai".

Pastatyti vartai, kuriuose puikuojasi šių metų Europos futbolo čempionų nuotrauka. Su lankytojais bendraujantis vyras turistams karštai aiškina, kad Katalonija turi visas teises dalyvauti įvairiose tarptautinėse varžybose, ir kaip pavyzdį nurodo Škotiją ir Velsą: "Ispanai mums nenori to leisti, nes bijo ir žino, kad be katalonų jų komandos niekada nepasiektų tokių aukštumų, kokiomis dabar džiaugiasi."

Daugumos Barselonos namų balkonai papuošti vėliavomis: vienur oficiali Katalonijos autonomijos vėliava, kitur – nacionalistų simbolis, vadinamoji estelada, nuo oficialiosios besiskirianti tik įkomponuota žvaigžde – laisvės simboliu.

Besibaigiančios šventės akcentas – politinės demonstracijos. Tūkstančiai žmonių žygiuoja viena pagrindinių Barselonos gatvių reikalaudami nepriklausomybės ir kviesdami visus katalonus vienytis. Po demonstracijos keletas kaukėtų jaunuolių sudegina Ispanijos vėliavą ir šalies monarcho portretą.

Nepriklausomybė – lengvesnis kelias?

Diada – didžiausia metų šventė Katalonijoje. Ji skirta paminėti liūdnai istorijos sukakčiai. 1714 m. rugsėjo 11 d. Barselonos miestas po daugiau nei metus trukusios apsiausties pasidavė Ispanijos kariuomenei. Katalonija visiškai neteko valstybingumo.
Nors ilgus metus buvo vykdyta Ispanijos unifikacija, Katalonija išsaugojo stiprų nepriklausomybės troškimą. Savo parlamentą, vyriausybę ir prezidentą turinti provincija jau tris dešimtmečius mėgaujasi gana didele autonomija Ispanijos sudėtyje, tačiau atrodo, kad to negana. Savarankiškai sveikatos apsaugą, švietimą ir policiją tvarkantis regionas dabar siekia ir finansinės nepriklausomybės. Viena turtingiausių Ispanijos provincijų siekia, kad joje surenkami mokesčiai būtų naudojami tik Katalonijos reikmėms ir nebūtų perskirstomi Madride.

Katalonų kalba Francisco Franco diktatūros laikotarpiu (1939–1975 m.) buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, bet dabar ji visiškai atsigavusi. Provincijoje įteisinta dvikalbystė, tačiau pastaraisiais metais ispanų kalba vis labiau stumiama į pogrindį. Radijo stotys, vietos televizija, valstybinės institucijos ir mokyklos teikia pirmenybę katalonų kalbai. Daugybė čia gyvenančių imigrantų, norinčių gauti geriau mokamą kvalifikuotą darbą, priversti pamiršti išmoktą ispanų kalbą ir studijuoti iš naujo. Katalonai taip pat siekia, kad jų kalba būtų oficialiai pripažinta valstybine visoje Ispanijoje ir ES institucijose.

Istoriškai katalonų nacionalizmas visada rėmė Ispanijos federacijos idėją – sąjungą, kurioje jų tauta turėtų lygias teises su ispanais. Nors dauguma politinių partijų nepriklausomybės siekio viešai nedeklaruoja, kartais pasigirsta teiginių, jog nepriklausomybė – tai kur kas lengvesnis kelias, nei kova dėl federacijos. Barselonoje ant sienų ir tiltų mirga grafitai: "Šalin monarchiją!", "Laisvė arba mirtis!", "Spręsime mes!"

Ispanų nekęsti privalu

Ispanų ir katalonų tarpusavio santykiai visada buvo komplikuoti. Neišvengiamai radosi daugybė stereotipų. Katalonai dažnai kaltinami arogancija ir gobšumu, o šie ispanus vadina pavyduoliais ir ekonominiais bei kultūriniais atsilikėliais.
Tautinė nesantaika kol kas nepasiekė pavojingo lygio, bet Katalonijoje nemeilė ispanams pastebima vis labiau. Tai prasiskverbė ir į švietimo sistemą, ir į kultūrą. Net paplito šūkis: "Geras katalonas tik tas, kuris nemėgsta ispanų".

Vis dėlto dauguma provincijos gyventojų neneigia savo dvigubos tapatybės pripažindami, kad nors laiko save katalonais, jaučiasi esantys ir ispanai. Sunku pasakyti, kiek katalonų palaiko nepriklausomybės nuo Ispanijos idėją. Bet kairiųjų pažiūrų Katalonijos viceprezidentas Josepas-Lluisas Carod-Rovira, neseniai iškėlęs idėją 2014 m. surengti referendumą dėl nepriklausomybės, nusiteikęs optimistiškai.
"2014-aisiais sukaks trys šimtai metų, kai praradome valstybingumą, tai simboliniai metai. Europa niekada nebuvo tokia vieninga, kita vertus, dar niekada Europoje nebuvo tiek tautų, kurios turi savo valstybę", – sakė jis.