Ukrainiečių analitikas Euhenas Mahda V. Zelenskio ir jo komandos veiksmus vertina be didelio optimizmo: užsienio politikoje prezidentas elgiasi taip pat, kaip prieš keturis metus – žaidžia žodžiais ir emocijomis, o tai nebeveiksminga, nes emocinis fonas, įskaitant ir tarptautinės bendruomenės empatiją Ukrainai, yra gerokai išblėsęs. Bravūriška V. Zelenskio retorika nebeduoda naudos ir net kenkia santykiams su JAV ir Europos Sąjunga.
– Padedanti užtikrinti gynybą nuo Irano dronų Ukraina staiga tapo nauja žaidėja Artimuosiuose Rytuose ir tai atveria viliojančių galimybių. Ar prezidentas V. Zelenskis ir jo komanda dirba šia linkme?
– Sakyčiau, kad Ukraina kol kas ne žaidėja, o pretendentė tapti žaidėja. V. Zelenskis kol kas gerai kalba, bet darbo šia linkme nesimato. Jis daro skambius pareiškimus ir mano, kad to užteks atkreipti regiono šalių dėmesį į Ukrainą. Deja, nemanau, kad tai suveiks. Artimųjų Rytų valstybės daugelį metų yra absoliučiai orientuotos į JAV interesus. Pavyzdžiui, jų ginkluotės rinkoje, į kurią norėtų įeiti ukrainiečių gamintojai, visiškai dominuojama amerikiečių, kuriems visai nereikia naujų žaidėjų. Norėčiau būti neteisus, tačiau kol kas nematau galimybių mūsiškiams ten patekti.
Be to, matėme, kokia aštri buvo Donaldo Trumpo reakcija, akivaizdu, kad jis asmeniškai nenori ukrainiečių regione. Juk jis žino, ką pasakys jį remiantys JAV ginklų gamintojai, jei jų kontroliuojamoje rinkoje imtų aktyviai veikti Ukraina.
Žinote, čia tokia situacija, kurioje derėtų iš pradžių daryti, o paskui kalbėti. Deja, Ukraina daro atvirkščiai.
Čia tokia situacija, kurioje derėtų iš pradžių daryti, o paskui kalbėti. Deja, Ukraina daro atvirkščiai.
– D. Trumpo pareiškimai apie tai, kad JAV nereikalinga Ukrainos pagalba Artimuosiuose Rytuose padiktuoti jūsų minėto racionalaus nenoro įleisti Ukrainą į regioną, ar tai tiesiog JAV prezidentui būdingas emocinis pliūpsnis, nes karas Irane galbūt eina ne taip, kaip norėjosi?
– Žinoma, kad karas eina „ne taip“. Kaip gali būti kitaip, jei JAV į tai įsivėlė neturėdamos apskritai jokio tikroviško plano? Galvojo, kad bus kaip Venesueloje. Tai net ne naivumas, o D. Trumpo mąstysenos atspindys. Jis pyksta ir nukreipia tą pyktį į Ukrainą. Daro tai dabar, darys ir toliau.
– Kokia tuomet tinkamiausia taktika V. Zelenskiui? Tiesiog stengtis nenervinti JAV prezidento?
– Gal ir variantas, bet jei mes jo nenervinsime, kaip tuomet stumsime savo interesus? Kaip elgtis su D. Trumpu? Tikrai geras klausimas (juokiasi). Turbūt svarbiausia elgtis taip, kad maksimaliai išlaikyti pusiausvyrą.
– Rusija taip pat rodo ženklus, kad norėtų šioje „aikštelėje“ pažaisti su D. Trumpu, bet ar ji turi ką pasiūlyti JAV prezidentui?
– Šiandien Rusijos galimybės regione labai ribotos, jos įtaka labai ribota. Maskva neturi ką pasiūlyti. Tarpininkavimą? Koks iš jų tarpininkas, jei (nepaisant kalbų apie sąjungininkus) teokratinis šiitiškas režimas laiko rusus praktiškai tokiais pačiais „netikėliais“ (kitatikiais) ir šiitų priešais, kaip ir amerikiečiai?
– Dar vienas užsienio politikos frontas, kuriame Ukraina susiduria su rimtais sunkumais – Vengrija – Viktoras Orbanas elgiasi itin agresyviai. Kas tai? Rinkimų spektaklis ar realus užsienio politikos kursas į vis didesnę eskalaciją?
– Ši V. Orbano kampanija tęsiasi jau keletą mėnesių. Jo įvaizdžio pagrindas yra du „priešai“ – Ursula von der Leyen ir V. Zelenskis, kuriuos jis nuolat „kala“ agresyvia retorika. Tai du labai patogūs taikiniai, kuriuos galima koneveikti pikčiausiais žodžiais ir nebijoti pasekmių. Šis nebaudžiamumas, savo ruožtu, leidžia V. Orbanui įtikinti vengrus, kad jis yra labai galingas, įtakingas politikas, kurio bijo „vengrų priešai“ užsienyje. Tai žaidimas į vidaus politikos sritį ir reikia pasakyti, tas žaidimas jam neblogai sekasi. Beje, taikinių pasirinkimas tikrai ne kvailas. EK vadovė nesivelia į polemiką su V. Orbanu, nes tai būtų žemiau jos lygio, bet V. Orbanas tai pateikia, kaip savo „pergalę“. Tuo metu V. Zelenskis į žodinius išpuolius reaguoja aštriai, emocionaliai ir V. Orbanas tai taip pat išsuka savo naudai.
Praėjo ketveri metai ir emocinis fonas smarkiai išblėsęs, bet V. Zelenskis to nesupranta.
– Vienas iš tokių emocionalių V. Zelenskio pareiškimų – juokelis apie tai, kad V. Orbanu turėtų „užsiimti“ karinė žvalgyba. Pajuokauta aiškiai „pro šalį“. Tai negerina santykių ne tik su Budapeštu, bet ir su Briuseliu, nes kaip visus beerzintų V. Orbanas, ES netoleruos net ir juokais išsakytų užuominų apie vienos iš jos valstybių vadovo nužudymą.
– Tai buvo labai blogas žingsnis. Faktiškai, V. Zelenskis užleido V. Orbanui moralinio teisumo poziciją. Esmė tame, kad Ukrainos pozicija santykiuose su Vengrija ir ES yra atvirai idiotiška: mes kalbame taip, lyg ES dabar turėtų išmesti iš bloko vengrus ir į jų vietą staigiai priimti mus. Ukraina tiesiog privalo nedelsiant mesti šiuos kliedesius, nes to niekada nebus, nes negali būti.
Ukrainiečiams primetama saviapgaulė, neva štai mes esame visais atžvilgiais nuostabūs, o jei kas nors mums prieštarauja, tai jie blogiečiai.
Taip pat reikia vertinti nesąmoningus V. Zelenskio „reikalavimu“ nedelsiant įvardyti Ukrainos priėmimo į ES datą. Lyg jis nežinotų, kad viskas veikia ne taip, kad yra taisyklės, kad yra reikalavimai ir išimtys niekada nebuvo ir nebus taikomi jokiai prie ES prisijungti norinčiai valstybei. Bet V. Zelenskis elgiasi taip, lyg visi mums būtų kažką skolingi. Taip nėra ir kuo greičiau jis tai supras – tuo geriau.
– Kur šios saviapgaulės šaknys? Kodėl V. Zelenskis laikosi tokios reotirkos, nepaisant to, kad ji, kaip jūs sakote, ne tik neduoda naudos užsienio politikoje, bet ir dumia akis ukrainiečiams?
– Reikalas tame, kad invazijos pradžioje Europos valstybės buvo apimtos galingo empatijos jausmo Ukrainos atžvilgiu ir statymas ant emocionalios politinės retorikos buvo veiksmingas. Tačiau praėjo ketveri metai ir emocinis fonas smarkiai išblėsęs, bet V. Zelenskis to nesupranta arba nenori suprasti. Laikytis tokių „gerietis – blogietis“ iliuzijų šiandien labai pavojinga. Reikia mokytis iš klaidų ir dirbti, bet Ukraina toliau laido kalbas. Deja, man atrodo, kad V. Zelenskis to nesupranta ir todėl tęsia „emocijų diplomatiją“.