Pasaulis svarsto JAV paskelbtą, bet, kaip įtariama, galimai Kremliuje gimusį 28 punktų vadinamąjį taikos planą. Tačiau ukrainiečiams tai akivaizdus siūlymas kapituliuoti, karo kaltininkus ne tik paliekant nenubaustus, bet net ir su karo grobiu.
Maža to, reikalaujama, kad ukrainiečiai išvestų savo kariuomenę iš tų teritorijų, kurių agresorius nepajėgė užgrobti. Mainais – tik popierinės saugumo garantijos.
Po savaitgalį vykusių diskusijų Europos šalių lyderiai pristatė 24 punktų savo taikos plano variantą. Pasak E. Dykyi, šis europietiškas planas, kaip ir D. Trumpo pateiktasis, iš esmės yra ne kas kita, kaip Ukrainos kapituliacijos sąlygos. Tiesa, garbingos kapituliacijos, leidžiančios išsaugoti tam tikrą orumą, sakė jis interviu „Kauno dienai“. Jis pabrėžė, kad agresorių ne bausdamas, o jį dar ir apdovanodamas tvarios taikos nepasieksi.
Kapituliacijos sąlygos
– Kaip ukrainiečiai reagavo į vadinamąjį 28 punktų D. Trumpo taikos planą?
– Jūs apie planą, kurį faktiškai pasiūlė Rusija, tik D. Trumpo rankomis? Visų pirma, nevadinkime jo taikos planu. Toks dokumentas vadinamas kapituliacijos sąlygomis. Rusija
D. Trumpo rankomis perdavė Ukrainai kapituliacijos sąlygas, kurių iš mūsų reikalauja Kremlius. Tokios sąlygos turėtų prasmę, jei būtume pralaimėję šį karą. Kadangi taip nėra, savaime suprantama, niekas tokio dokumento nepasirašys.
Trumpai išdėstant kapituliacijos sąlygų turinį, tai, ką mums siūlo, tiksliau, ko iš mūsų reikalaujama Kremliaus ir Baltųjų rūmų bendromis pastangomis, išvertus į paprastą žmonių kalbą skamba maždaug taip: išprievartavimo aukai siūloma, kad prievartautojas kuriam laikui nutrauks savo veiksmus, bet mainais už tai gaus atlygį už anksčiau įvykdytą smurtą. Auka įsipareigoja atsikratyti ir daugiau niekada neturėti nei dujų balionėlio, nei nagų dildės, nei jokio kito daikto, kuris potencialiai galėtų tapti problema prievartautojui, kai po kurio laiko jis vėl atnaujins savo veiksmus.
Kad toks dokumentas būtų pasirašytas, negali būti nė kalbos. Bet kuris Ukrainos politikas – nesvarbu, dabartinis prezidentas ar kas nors kitas jo vietoje – pasirašęs tokį susitarimą geriausiu atveju taptų politiniu lavonu. Atsižvelgiant į tai, kad viskas vyksta sunkaus ir žiauraus karo metu, padariniai galėtų būti dar skaudesni. Kalbėti apie tokias sąlygas būtų prasmės, jei rusų kariai būtų ne Pokrovske, o Kyjive.
Žodžiai „neprarasti Amerikos“ tokie pat naivūs kaip iki tol buvo „per daug nepykdyti Rusijos“.
– Plane – 28 punktai. Kurie labiausiai papiktino ukrainiečius?
– Lengviau pasakyti, kuris punktas mus tenkina. Toks tik vienas – dėl visų belaisvių apsikeitimo į visus. Tai vienintelis punktas, kurio mes tokiame dokumente iš tikrųjų norėtume.
Visa kita – absoliučiai nepriimtina. Pradedant nuo to, kad mes turime patys išvesti savo kariuomenę net iš tų teritorijų, kurių rusai nesugebėjo užimti. Tai reikštų ne tik palikti jiems kaip atlygį visas teritorijas, kurias jie užėmė, bet dar ir pridėti prie jų tas, kurių užimti jiems neužteko jėgų.
Toliau – punktai apie tai, kokią kariuomenę, kokių ginklų mes turime teisę turėti. Tokios sąlygos gali būti keliamos šaliai, kuri pradėjo karą ir jį pralaimėjo. Mes nepradėjome šio karo, mes ginamės ir dar nepralaimėjome. Kelti mums sąlygas kaip pralaimėjusiems karo kaltininkams – tai rusiško chamiškumo viršūnė, absoliutus nebaudžiamų nusikaltėlių įžūlumas.
Plane yra punktas, kad visi rusų nusikaltėliai, Rusija, kaip šalis, ir visi jos žmonės nuo Vladimiro Putino iki paskutinio kareivio prievartautojo, atleidžiami nuo atsakomybės už karo nusikaltimus. Tai, savaime suprantama, mums visiškai nepriimtina.
Mums nustatoma ateitis, kurioje neturime teisės stoti į gynybinius blokus. Net jei atsirastų kokia nors drąsi šalis, pasirengusi atsiųsti pas mus savo kariuomenę (nors kol kas tokios neatsirado), pasirodo, neturėtume teisės priimti ir draugiškos pagalbos. Dar kartą: tai yra kapituliacijos sąlygos, kurios paprastai taikomos pralaimėjusiai pusei, o mes tokie nesame.
Mane ir milijonus kitų ukrainiečių šioje istorijoje labiausiai stebina ir liūdina, kad apskritai pasaulis rimtai svarsto šį planą, kad kalbama apie atskirus šio plano punktus – geresnius ar blogesnius. Pasaulis labai pasikeitė ir į blogąją pusę. Pasirodo, kad, išskyrus mus, ukrainiečius, niekas jau nebekelia klausimo, kad už nusikaltimą turi būti nubausta, kad reikia padaryti taip, jog tokie nusikaltimai netaptų norma, daugiau niekada nepasikartotų. Susidaro įspūdis, kad pasaulyje visus, išskyrus mus, tenkina, kad dabar grįžtame daug dešimtmečių atgal į praeitį, kai valstybių sienos buvo ne juridinis klausimas, o klausimas, kieno kariuomenė didesnė.
Nepykdyti JAV
– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukraina pasirengusi konstruktyviai dirbti su iš JAV gautu pasiūlymu.
– Taip, nes mes neturime nė vieno sąjungininko, kuris aiškiai pasakytų, kad reikia tiesiog pasiųsti D. Trumpą pas jo maskvietiškus šeimininkus. Kažkodėl visa nuostabioji Europa šoka prieš D. Trumpą, kuris faktiškai elgiasi kaip tiesioginis V. Putino sąjungininkas. Mums vis kartojama: taip, mes suprantame, kad tai nepriimtina, tačiau prašome laikytis diplomatijos – pamėginkime įkalbėti D. Trumpą, pamėginkime jam švelniai paaiškinti, kad jis ne visai teisus. Man negėda dėl savo šalies, bet man labai gėda dėl Europos.
– Ukrainos prezidentas ir daugelis Europos valstybių vadovų neslepia sprendžiantys dilemą: kaip nepritarti iš esmės Ukrainos kapituliacijos planui, bet išlaikyti sąjungininke JAV. Taigi, kaip?
– Taip, visi europiečiai vienu balsu mus tuo įtikinėja. Galiausiai, kokios mūsų prezidento galimybės? Jis negali vienas stoti prieš visus. O Europa, pasirodo, nepasiruošusi stoti prieš D. Trumpą ir parodyti jam jo vietą. Žodžiai „neprarasti Amerikos“, mano nuomone, tokie pat naivūs, kaip iki tol buvo „per daug nepykdyti Rusijos“. Vakarai labai ilgai stengėsi per daug nepykdyti Rusijos, neįžeisti Putino, neleisti eskalacijos. Taip mes priėjome prie to, ką turime dabar. Dabar pasakojama, kad nereikia prarasti JAV, nors JAV su 47-uoju prezidentu D. Trumpu jau yra prarasta. Objektyvus faktas – dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas yra V. Putino sąjungininkas. Tai labai nemalonus faktas. Tai baisus faktas. Tačiau bandymai apsimesti, kad taip nėra, ir toliau šokti aplink jį, mano nuomone, turi labai mažai prasmės.
– Kaip ukrainiečiai reagavo, kad vis dėlto jų prezidentas planui nepasakė iš karto „ne“?
– Žmonės supranta, kad mes, deja, esame labai priklausomi nuo mūsų sąjungininkų pagalbos. Deja, mūsų sąjungininkai – bailiai. Tačiau kitų neturime.
Šiuo atžvilgiu šiek tiek pavydime rusams. Jie turi tokių sąjungininkų kaip Šiaurės Korėja, kuri tiesiogiai siunčia į Ukrainą kariauti savo kariuomenę ir kuri viena atseikėjo Rusijai daugiau sviedinių nei mums davė visi Vakarai – ir Europa, ir JAV – per visą šį karą.
Dabar, kai mes su jumis kalbamės, Zaporižios srityje, prie Huliaipolės (beje, tai istorinė vieta, Ukrainos revoliucionieriaus Nestoro Machno, po Spalio revoliucijos nesutikusio susivienyti su bolševikais, tėviškė) išsidėstę Rusijos sąjungininkų, Šiaurės Korėjos, kariuomenės pulkai. Mums neatsirado nė vieno tokio sąjungininko. Mes priversti išgyventi tokiomis sąlygomis, kokios yra.
Būtina mobilizacija
– Situacija fronte šiandien nepalanki Ukrainai.
– Ji labai nepalanki. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais.
– Kokius variantus dabartinėje situacijoje turi Ukraina, kad atsilaikytų?
– Ukrainai reikia imtis kai kurių labai nemalonių, bet būtinų priemonių. Visų pirma, mums būtina labai didelė mobilizacija, nes reikia labai stipriai papildyti mūsų kariuomenę. Trejus metus mūsų valdžia bando to išvengti, nes tai nepopuliaru – masine priverstine mobilizacija neužsidirbsi balsų rinkimuose. Bet tam, kad apskritai tie rinkimai kada nors įvyktų, iš pradžių reikia nepralaimėti šio karo. Todėl dabar reikalingi veiksmai, kurie neatneš balsų rinkimuose.
Winstonas Churchillis pralaimėjo pirmuosius rinkimus po Antrojo pasaulinio karo, tačiau iš pradžių jį laimėjo ir į istoriją įėjo būtent dėl to. Mums dabar reikia W. Churchillio stiliaus sprendimų, o ne populistų sprendimų, kurie visiems patinka.
Ukrainai reikia ir finansų mobilizacijos. Mums reikia nustoti finansuoti daugybę civilinių projektų, juos sustabdyti, kol vyksta karas, ir visus pinigus mesti į savo gynybos pramonę, į savo ginklų gamybą.
Taip, dabar mūsų situacija labai sunki. Trejus metus bandėme gyventi taip, tarsi frontas gyvena savo gyvenimą, o užnugaris – beveik kaip taikos metu. Toliau taip negalima. Jei dabar nepadarysime didžiulės ir žmonių, ir finansų mobilizacijos, tai yra iš tikrųjų nepervesime visos šalies ant karo bėgių, jei nežengsime šių ryžtingų žingsnių, o tiesiog toliau priešinsimės taip, kaip iki šiol, maždaug po pusmečio tie 28 punktai mums atrodys kaip labai švelnios sąlygos. Tuo metu Rusija jau norės visai kitko. Tačiau jei dabar tai padarysime, manau, po metų jau Rusija prašys taikos sąlygų. Mūsų situacija dabar labai sunki, bet nereikia manyti, kad Rusijoje ji gera.
– Kokia ji, Jūsų žiniomis?
– Rusijoje padėtis taip pat ties riba. Kaip man sakė vienas mūsų aukštas kariškis, dabartinė šio karo fazė – kaip žaidimas: kas pirmas sumirksės. Abi pusės yra ties savo jėgų riba. Rusija taip pat labai išsekusi, šalyje jau prasideda destruktyvūs procesai. Jų ekonomika sugrius per metus, jei reikės atlaikyti sankcijas ir tęsti karą taip, kaip dabar.
Be to, Ukraina įgauna pagreitį smūgiuodama į Rusijos gilumą dronais, raketomis. Mes jau 20 proc. sumažinome jų naftos perdirbimą, kai sumažinsime bent iki 50 proc., tai jau bus visai kita Rusija – Rusija be biudžeto ir be degalų. Mes taip pat ieškome jų silpnų vietų.
Dauguma ukrainiečių supranta, kas gali būti blogiau už kvailą ir korumpuotą valdžią: blogiau gali būti tokia pat kvaila ir korumpuota okupacinė rusų valdžia.
Mūsų silpnoji vieta – žlugusi mobilizacija. Rusų stiprybės yra tik dvi: labai didelis kiekis „patrankų mėsos“, kurią jie naudoja negailėdami. Jie patiria tokio masto nuostolių, kokių neatlaikytų jokia kita kariuomenė pasaulyje. Jiems jau tenka atsivežti korėjiečių, net ir turint tiek savos „patrankų mėsos“, jau kyla problemų. Antras jų pranašumas – tai smūgiai sklandančiomis bombomis.
Bet mes turime pranašumą: tolimais smūgiais į Rusijos gilumą galime labai sumažinti jų gynybinės pramonės galimybes, naftos ir dujų pramonę per maždaug pusmetį ar metus. Be naftos ir dujų pramonės Rusijos tiesiog nėra. Juk iš esmės ši šalis – viena beprotiška degalinė.
Todėl, manau, su sąlyga, kad dabar šalies viduje imsimės ryžtingų nepopuliarių priemonių – mobilizuosime 1 mln. žmonių ir paimsime gynybos reikmėms daug milijardų grivinų iš civilinės srities, mes turime šansą ne tik atsilaikyti, bet ir laimėti šį karą. Ne po dešimt metų, o po metų ar dvejų.
Tačiau, jei to nepadarysime, po pusmečio Rusija jau kels visai kitas sąlygas, daug blogesnes, nei dabar įrašytos 28 punktų plane. Taigi, dabar mes esame kryžkelėje.
Tai, kas dabar vyksta, man primena vieną Antrojo pasaulinio karo momentą. Visi žinome, kad V. Putinas labai žavisi Josifu Stalinu, bet kažkodėl jam labiau sekasi kopijuoti Adolfą Hitlerį. 1942-ųjų vasarį J. Stalinas siūlė A. Hitleriui labai palankias taikos sąlygas. Jis faktiškai siūlė
A. Hitleriui grįžti prie 1918 m. Bresto taikos sąlygų: atiduoti vokiečiams Baltijos šalis, Baltarusiją ir Ukrainą. Hitleris atsisakė, nes norėjo baigti karą ties Uralu. Tačiau vietoj to jis karą baigė savo paties bunkeryje.
Gali būti, kad V. Putinas, dabar reikalaudamas tokių neįmanomų mūsų kapituliacijos sąlygų, kartoja tą A. Hitlerio klaidą. Bijau, kad jei rusai būtų paprašę maždaug pusės iš šių 28 punktų, mus būtų pavykę prispausti ir mes būtume sutikę. Tačiau jie užsimanė visko ir iš karto.
Panašu, jie neskaitė savo pačių pasakos apie žveją ir auksinę žuvelę: buvo vykdomas vienas noras, paskui antras, trečias, o pabaigoje norai tapo tokie, kad žvejas prarado viską. Rusai dabar faktiškai eina va bank. Taip, jie turi šansą laimėti ir gauti viską, bet jie taip pat turi šansą, atvirkščiai, pralaimėti karą ir prarasti viską.
Man labai gaila, kad mes vieni apie tai kalbame, o visas likęs pasaulis, demokratiniai Vakarai nekelia tikslo nugalėti ir nubausti Rusiją. Maksimalūs tikslai, kurie skamba iš Vakarų – kažkaip įkalbėti arba priversti Rusiją sustoti ties tuo, kas jos jau pasiekta. Tai tikrai ne tas būdas, kuriuo galima pasiekti tvarią taiką. Tai būdas, kuriuo galima duoti rusams atokvėpį prieš jiems grįžtant ir galutinai pribaigiant mus, o paskui einant toliau. Negalima skatinti nusikaltėlio, atlyginant jam už nusikaltimą vietoj bausmės. Jei nusikaltėlis vietoj bausmės apdovanojamas, jis toliau darys nusikaltimus, ir nereikia paskui pykti, nes tokiu atveju iš esmės mes patys jį to išmokėme, patys paskatinome daryti kitus nusikaltimus. Man labai gaila, kad be mūsų niekas to taip tiesiai nepasako. Bet ką padarysi, toks jau tas pasaulis.
– Net jei Ukraina įvykdytų masinę tiek žmonių, tiek finansų mobilizaciją, be Vakarų pagalbos vis tiek negalėtumėte atsilaikyti?
– Visiškai be Vakarų pagalbos – ne, bet be JAV – taip. Mūsų resursų ir europiečių pagalbos, bent jau tokios, kokia ji yra dabar, kartu paėmus jau pakanka, kad kompensuotume JAV pagalbos nebuvimą.
Ką paaukotų
– Sakote, kad jei būtų buvę ne 28, o maždaug pusė šių reikalavimų, Ukraina galbūt būtų sutikusi. Ko Ukraina pasiruošusi atsisakyti dabar, kad pasiektų taiką?
– Manau, jei rusai sutiktų tiesiog sustoti ties dabartine fronto linija, be papildomų sąlygų, deja, mes dabar sutiktume. Taip, mes niekada nepripažintume teisiškai, kad tai yra Rusijos teritorija, bet sutiktume prisiimti įsipareigojimą nebandyti susigrąžinti šią teritoriją jėga, kitaip sakant, faktiškai pripažintume ją rusiška, teisiškai laikydami ją okupuota.
– Tai Jūsų asmeninė nuomonė ar taip rodo visuomenės apklausos?
– Buvo ne viena tokia apklausa. Ne visi, bet dauguma ukrainiečių, deja, yra pasirengę susitaikyti su tų teritorijų, kurios jau dabar yra okupuotos, praradimu. Tačiau su sąlyga, kad tai yra visas mūsų praradimas, kad tuo karas ir baigiasi. Ir, žinoma, mes norime gauti realių garantijų, kad likusios Ukrainos dalies nebebus galima nebaudžiamai pulti.
28 V. Putino punktai kaip tik yra apie tai, kad likusią dalį būtų galima pulti visiškai nebaudžiamai. Jie net išsidavė tiesiai įrašydami, kaip paskui pažeistų šią taiką. Ten yra atskiras punktas, kuris gali atrodyti juokingas, jei nežinotume, kad tai apie Rusiją. Vakarų šalys suteikia Ukrainai saugumo garantijų, bet šios garantijos suformuluotos lygiai taip pat, kaip Budapešto memorandume, tai tik abstraktūs žodžiai. Tačiau mums draudžiama turėti didelę kariuomenę, čia dislokuoti užsienio kariuomenes, stoti į kolektyvinės gynybos blokus. Nors žodžiais mums tarsi suteikiamos saugumo garantijos, tačiau, kaip ten tiesiai parašyta, net ir šios garantijos nustotų galioti, jei bent viena raketa nuskristų iš Ukrainos į Rusijos teritoriją. Jie jau numatė, kaip planuoja pažeisti šią sutartį.
Reikia turėti omenyje, kad dabar kalbame apie diktatorių, kuris, norėdamas pirmą kartą laimėti rinkimus, susprogdino kelis daugiabučius gyvenamuosius namus savo paties Rusijoje, kaip rinkimų technologiją panaudojo tiesiog nužudyti maždaug 300 rusų. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai statymai tokie dideli, kaip manote, ar ilgai truktų, kol po mūsų kariuomenės atitraukimo Rusija apkaltintų mus raketos smūgiu?
– Ar ukrainiečių ryžto tęsti karą iki pergalės nepaveikė korupcijos skandalas V. Zelenskio aplinkoje?
– Iš pradžių jis labai stipriai sudrebino valdžios pozicijas. Tačiau kai mums pateikė tuos 28 punktus, viskas stojo į savo vietas. Kova su korupcija, žinoma, svarbi ir reikalinga, tačiau tapo aišku, kad įrašai apie korupciją buvo viešai paskelbti visai ne dėl to, kad padėtų mums apsivalyti nuo korumpuotų pareigūnų, o tam, kad paruoštų dirvą kapituliacijai. Jie tai padarė per greitai, ryšys buvo per daug akivaizdus net ir labai toli nuo politikos esančiam žmogui. Dabar tai turi veikiau atvirkštinį poveikį.
Taip, ukrainiečiai tradiciškai nemėgsta savo valdžios. Tai, galima sakyti, pas mus kraujyje. Aš, beje, taip pat nesu šios valdžios šalininkas, už ją nebalsavau. Vis dėlto dauguma ukrainiečių supranta, kas gali būti blogiau už kvailą ir korumpuotą valdžią. Blogiau gali būti tokia pat kvaila ir korumpuota okupacinė rusų valdžia.
Karas tęsis
– Kaip vertinate Europos lyderių parengtą 24 punktų taikos planą?
– Europiečių planas yra apytikslis aprašymas to, su kuo mes dabar, deja, esame pasirengę sutikti. Tačiau tai taip pat yra mūsų kapituliacijos, tiesa, garbingos kapituliacijos, sąlygos, leidžiančios išsaugoti orumą. Šį planą, kaip ir D. Trumpo, išvertus į buitinę kalbą europietiškas ultimatumas skamba taip: išprievartavimo aukai reiškiama užuojauta, netgi išmokami pinigai, kad ji galėtų kreiptis į gydytojus ir psichoterapeutą, išprievartavimo aukai nedraudžiama ateityje turėti su savimi nagų dildę ir kitų daiktų, kuriais galima gintis nuo prievartautojo, išskyrus, žinoma, šaunamuosius ginklus, kurių analogu šiuo atveju yra branduolinis ginklas. To mums niekas neleistų – nei pagal 28 punktų, nei pagal 24 punktų planą.
Prievartautojui abiejų planų atveju situacija praktiškai vienoda. Jis abiem atvejais gauna atlygį, bet pagal europietiškąjį jis gerokai mažesnis.
– Kuo, Jūsų prognozėmis, baigsis šis neva taikos paieškų raundas?
– Manau, jis baigsis tuo, kad 28 punktų plano kategoriškai nepasirašysime, ir europiečių nuomonės paveiktas D. Trumpas nustos to reikalauti. 24 punktų plano taip pat kategoriškai nepasirašys Rusija. Ir karas tęsis.
– Dar ilgai?
– Priklausys nuo to, ar dabar imsimės mano minėtų ryžtingų žingsnių, ar ne. Jei nieko nekeisime, sakyčiau, mūsų atsparumo atsargos yra maksimaliai dar pusmečiui, maždaug iki kitų metų pavasario. Jei imsimės, manau, Rusijos atsparumo atsargos – metams ar pusantrų, maksimaliai dviem.
Prisimenu, karo pradžioje Estijos gynybos ministras pateikė savo prognozę, kad šis karas baigsis Ukrainos pergale maždaug 2027–2028 m. Pas mus tada buvo tam tikra euforija po Charkivo ir Chersono išlaisvinimo, mes jau mintyse buvome išlaisvinę ir Krymą. Tada pas mus daugelis pasijuokė, kad Estijos ministrui nėra kur skubėti. Dabar man atrodo, kad jo prognozės buvo labai teisingos.
– Nepasiduokite. Slava Ukraini!
– Heroiam slava!
E. Dykyi dar lietuviškai pridūrė: „Tegyvuoja laisva Lietuva.“
Naujausi komentarai