Apgriovė tūkstančius
Ukrainiečiai jau ketverius metus, nuo 2022-ųjų vasario 24 d., gyvena plataus masto karo sąlygomis, o okupacinius veiksmus rusai čia vykdo jau nuo 2014-ųjų. Okupantai siekia naikinti šalies ateitį – Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos skelbiamais duomenimis, jau sugriovė ar apgriovė per 3,7 tūkst. ugdymo įstaigų, iš jų beveik 400 – visiškai.
Ukrainiečių vaikai regionuose arčiau fronto linijos priversti mokytis po žeme įkurtose ugdymo erdvėse ar nuotoliu. Pridėjus dar porą COVID-19 pandemijos metų, kai negalėjo gyvai lankyti mokyklų, kai kuriose šalies teritorijose dalis vaikų fiziškai net nebuvo įžengę į įprastas klases.
Nevyriausybinė organizacija (NVO) – paramos švietimui fondas „SavED“ – siekia bent kiek užpildyti ne tik kokybiško ugdymo, bet ir vaikų socializacijos spragas, kuria saugias ir įtraukias edukacines erdves vaikams ir jaunimui konfliktų paveiktuose Ukrainos regionuose. Prie šių projektų prisideda ir Lietuva.
„Mūsų fondas „SavED“ sujungia du angliškus žodžius – „save“ (išgelbėti) ir „education“ (švietimas). Mes stengiamės išgelbėti mūsų švietimą ir prieigą prie jo tiems, kurie gyvena tokiomis kaip dabar – karo – aplinkybėmis“, – interviu „Kauno dienai“ sakė fondo bendrakūrėjė Anna Putsova. Ji turi didelę patirtį švietimo projektų ir bendruomenės iniciatyvų valdymo srityje, yra dirbusi Ukrainos švietimo ministerijoje.
Išgyvenimo strategijos
– Kaip atrodo gyvenimas šalyje, kurioje jau ketverius metus vyksta karas?
– Visų pirma, tai labai sunku psichologiškai. Kai suvoki, kad tuoj prasidės jau penktieji metai, tai net nėra kas nors, ką galėtum lengvai įsivaizduoti. Pavyzdžiui, ketverių metų vaikas jau yra žmogus, kuris kalba, daug ką moka daryti. Ketveri metai – labai daug. Ukrainoje tiek gyvename plataus masto invazijos sąlygomis, tokia mūsų realybė. Tai labai sunku emociškai. Jaučiu daug skausmo ir išsekimo aplinkui – tarp savo artimųjų, kolegų, draugų.
Tikrai sunku suprasti, kaip ką nors planuoti gyvenime. Tiesiog turi išgyventi atlikdamas kiekvieną labai paprastą veiksmą. Kai, pavyzdžiui, rengiesi kur nors važiuoti, turi galvoti apie oro pavojus, tragedijas geležinkelio stotyse. Kai dirbame Charkivo, Dnipro, Zaporižios ar Sumų regionuose, esančiuose labai arti sienos ir fronto linijos, turime būti pasiruošę, suprasti, kad tai pavojinga: ten gali skrieti raketos, gali nukentėti nuo priešų atakos, nes Rusija vykdo teroristinius išpuolius.
Dabartiniame gyvenime turime nuolat galvoti apie daugybę rizikų. Ką darysi, jei liksi be elektros ar šildymo, be interneto ar mobiliojo ryšio? Ką darysi, jei tavo tėvai, artimi draugai ar kas nors kitas pateks į pavojingą situaciją? Kaip galėsi jiems padėti? Turi turėti daugybę skirtingų strategijų, kaip išgyventi.
Galbūt didžiausias mūsų dabartinio gyvenimo lūžis yra tai, kad mes turime taip gyventi ir bandome taip gyventi. Bandome čia ką nors kurti, gimdyti vaikus, stengiamės, kad toliau veiktų socialinės paslaugos. Mes tiesiog pripratome prie šių išgyvenimo strategijų.
Mokosi po žeme
– Kokia dabar švietimo situacija Ukrainoje, ypač karo paveiktuose regionuose?
– Priklauso nuo regiono, nes šalis yra gana didelė. Vakarinėje Ukrainos dalyje galime kalbėti apie normalesnę mokymosi rutiną, taisykles ir ilgesnius laiko intervalus, kai nuo oro atakų nereikia slėptis slėptuvėje.
Tose Ukrainos dalyse, kurios yra labai arti valstybės sienos ir fronto linijos, Sumuose ar Zaporižioje vaikai gali mokytis tik slėptuvėse. Čia mokyklas vadiname požeminėmis, nes tai – didelės erdvės po žeme, nors atrodo kaip mokyklos, bet yra po žeme. Ar vaikystėje galėjote įsivaizduoti, kad mokysitės rūsyje?
– Tikrai sunku suvokti Ukrainos vaikų situaciją, kai jie porą metų negalėjo visavertiškai mokytis ir lankyti mokyklos dėl COVID-19 pandemijos, o dabar jau ketverius metus – dėl karo. Ką tai reiškia visai šiai jaunimo kartai ir jų išsilavinimo lygiui?
– Kalbant apie karo poveikį, manau, didžiausias praradimas vaikams yra socializacijos problemos. Visi tie metai be tiesioginio bendravimo ir bendros veiklos palieka žymę. Vaikai kartais nebežino, kaip bendrauti su suaugusiaisiais, kaip bendrauti tarpusavyje.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vystosi dirbtinis intelektas, neturint šių minkštųjų įgūdžių (ang. soft skills), galima tiesiog pasimesti. Ukrainai, kaip šaliai, svarbu suteikti jiems tuos įgūdžius, kurti socializacijos aplinką, kad jie jaustųsi pilietinės visuomenės dalimi. To, kaip NVO, siekiame ir mes, „SavED“, nes manome, kad, kalbant apie mūsų valstybės ir jos vaikų ateitį, tai svarbiausia spraga.
Žinoma, ir kalbant apie vaikų akademines žinias yra didžiulė praraja. Milžiniškas skirtumas tarp įprastos mokyklos rutinos be trukdžių ir to, ką turime dabar. Pavyzdžiui, pagal tvarkaraštį turėtų būti šešios pamokos, tačiau prasideda oro pavojus ir vietoj jų lieka tik trys ar viena. Tai didelė problema.
– Kaip atrodo švietimas Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose? Ar ten likę ukrainiečiai vaikai turi galimybę mokytis ukrainiečių kalbos, ar tik rusų?
– Žinoma, kad tik rusų. Išlaisvintose teritorijose mokyklose radome daugybę sudegintų ukrainietiškų knygų. Jie tai daro sistemingai: atėję į mokyklą, stengiasi sunaikinti visas knygas, visus ukrainietiškus ženklus, bet kokį supratimą, kad Ukraina yra atskira valstybė. Tada jie pradeda mokyti apie Ukrainą kaip Rusijos dalį, apie Rusijos imperiją, SSRS ir visą kitą panašų šlamštą. Jie organizuoja pamokas, kaip vaikai turi mylėti „savo tėvynę“, aiškindami, kad ji yra Rusija. Yra daugybė ritualų, pavyzdžiui, vaikai priversti giedoti tą baisų jų himną. Tai visiška ukrainietiško konteksto eliminacija. Tai psichologinis smurtas – tu tiesiog nori išgyventi, o jie prieš tave smurtauja psichologiškai.
Išgelbėti švietimą
– Kokie šiuo metu yra pagrindiniai „SavED“ fondo prioritetai ir projektai?
– Mūsų fondas „SavED“ sujungia du žodžius – „save“ (išgelbėti) ir „education“ (švietimas). Mes stengiamės išgelbėti mūsų švietimą ir prieigą prie jo tiems, kurie gyvena tokiomis kaip dabar – karo – aplinkybėmis.
Šią vasarą skaičiuosime ketverius savo veiklos metus. Pradėjome darbą po Kyjivo ir Černihivo regionų išlaisvinimo prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą.
Viena pagrindinių mūsų krypčių – mokymosi centrų kūrimas moksleiviams ir visai bendruomenei, kad ir suaugusieji galėtų juose lankytis pasibaigus pamokoms. Mes juos vadiname „Edu-avilys“ (ukr. Edu-Vulyk). Tai triukšminga, bet gerąja prasme, vieta, kur daug vaikų gali užsiimti įvairia veikla, turėti prieigą prie įrenginių, kompiuterių, bibliotekos knygų, pabendrauti su bendraamžiais.
Dirbame su įvairiomis programomis vaikams ir mokytojams, kad suteiktume jiems naują perspektyvą, kurios jie negali gauti per įprastas pamokas. Šiuo klausimu turime didelę „pasivijimo“ programą. Suprantame, kad Ukrainos vaikai turi didelių mokymosi praradimų, todėl dirbame prie įvairių mokyklinių dalykų, kad vaikai užpildytų žinių spragas.
Ši programa vykdoma Zaporižios, Dnipro regionuose, o šiemet pridėsime Mykolajivą ir Sumų regioną. Tai labai metodinė, analitika pagrįsta programa, kad suprastume, kaip ir ko turime mokyti vaikus, padėti jiems. Molodižnėje Odesos regione šią programą vykdome kartu su Lietuva. Mes norime suprasti vaikų poreikius ir suteikti mokytojams labai praktišką ir holistinę medžiagą.
Trečioji mūsų programa skirta paaugliams ir jaunimui, ją vadiname „UActive“. Dirbame su vaikais nuo keturiolikos metų: jie buriasi į komandas, mokosi projektų valdymo, tobulina įgūdžius, o vėliau gali gauti lėšų savo projektams įgyvendinti, kad padarytų ką nors prasmingo savo bendruomenėms.
Dar viena svarbi kryptis – požeminių erdvių kūrimas. Mes nekuriame tiesiog slėptuvių, kad mokykla galėtų funkcionuoti, o vystome jas kaip erdves, kurios padeda tęsti ugdymo procesą net ir oro pavojaus metu.
– Kokie pagrindiniai Jūsų fondo veiklos finansavimo šaltiniai?
– Įvairūs. Pavyzdžiui, pernai daug dirbome su JAV tarptautinės plėtros agentūra (USAID), bet visi žinome, kas nutiko su šia institucija. Dirbame su Jungtinių Tautų Vaikų fondu (UNICEF), Švedijos tarptautinės plėtros ir bendradarbiavimo agentūra (SIDA), JAV NVO „Spirit of America“, ką tik baigėme didelį slėptuvių įrengimo darželiuose projektą su „Lego“ fondu. Taip pat bendradarbiaujame su Ukrainos verslo įmonėmis, kurios nori prisidėti prie švietimo atstatymo ar padėti vaikams.
– Lietuva taip pat vykdo projektus Ukrainoje padėdama įrengti mokyklas, darželius, slėptuves juose. Lietuvos pradėta mokyklų slėptuvių statybos programa tapo pagrindu Civilinės saugos slėptuvių koalicijai Ukrainoje. Kaip dar galėtume padėti Jūsų fondui?
– Mes dirbame su Lietuvos vyriausybine Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA). Esame dėkingi už šią garbę ir pasitikėjimą, toliau siekiame rezultatyvaus bendradarbiavimo.
Lietuva yra ES civilinių saugos slėptuvių koalicijos narė. Tai geras kelias, kaip ES ir Lietuva gali padėti, nes mums trūksta edukacinių erdvių po žeme, kad būtų tęsiamos pamokos. Tačiau neužtenka tiesiog sėdėti slėptuvėje be galimybės mokytis ar bent turėti saugią erdvę. Turime keisti koncepciją ir rekonstruoti rūsius į požemines mokyklas. Manau, „SavED“ žinios ir patirtis šioje srityje ES slėptuvių koalicijai padės kuriant kokybiškas ir saugias erdves vaikams mokytis.
Kada baigsis karas
– Kokios Jūsų prognozės, kada ir kaip baigsis šis karas? Kiek ukrainiečiai gali nusileisti, kad pasiektų taikos susitarimą?
– Tai labai politinis klausimas.
– Bet juk esate baigusi politikos mokslus, dirbote ir šioje srityje.
– Aš galiu reikšti savo asmeninę nuomonę, o ne kaip mūsų organizacijos atstovė.
Ką aš tikrai žinau, – kad mes tikrai gerai supratome vieną svarbų dalyką: tai, kas vadinama rusiškuoju pasauliu (rus. russkij mir), nebegali daugiau egzistuoti Ukrainoje. Mes nenorime jų įtakos ar ko nors panašaus. Manau, dar daugybę metų mes nenorėsime turėti jokių santykių su šia šalimi. Suprantu, kad esame kaimynai ir gal po kokių 20 ar 30 metų gali kas nors pasikeisti, tačiau dabar Ukrainoje patiriame per daug sielvarto ir skausmo dėl šio plataus masto karo. Mes tiesiog norime ilgalaikės taikos ir saugumo garantijų. Mes norime kurti savo šalį.
Neturiu prognozių, kada karas baigsis, nes taip gyvensime jau penktus metus. Kas žino, gal tai truks dar dešimt. Tačiau mes tiksliai žinome: jei pasiduosime, Ukrainos ir ukrainiečių nebeliks, jie mus tiesiog nužudys. Todėl turime kovoti. Ir mes kovosime.
– Slava Ukraini!
– Heroyam Slava!
Naujausi komentarai