Nors dažniausiai autoritarizmas siejamas su dešiniąja politika, autoritarinis populizmas neapsiriboja viena politine kryptimi. Mao ir Lenino priesakams ištikimi radikalesnieji Graikijos partijos „Syriza“ nariai priešinasi ne tik Graikijos kreditoriams, bet ir apskritai kapitalistinei santvarkai. Per prisaikdinimo ceremoniją Ispanijos parlamente daugelis naujų kairuoliškos partijos „Podemos“ deputatų demonstratyviai pasižadėjo ne tik laikytis konstitucijos, bet ir siekti ją pakeisti.

Paramą autoritariniams populistams skirtingose šalyse lemia skirtingi veiksniai. Visai kaip L. Tolstojaus nelaimingos šeimos, kurios visos nelaimingos savaip, šiandienos kairieji ir dešinieji populistai mėgina pasinaudoti konkrečiam laikui ir vietai būdingomis problemomis.

Graikija susiduria su dideliais ekonominiais sunkumais nuo pat pasaulinės ekonomikos krizės pradžios 2008 m. Į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją plūstelėjo imigrantų iš Rytų Europos ir prieglobsčio prašytojų iš Artimųjų Rytų banga. Prancūziją ir Belgiją sukrėtė islamistinių teroristų išpuoliai. Kai kurios Europos šalys neišsivaduoja iš nacionalizmo šešėlio, o kitų informacinę erdvę užtvindė Rusijos propaganda. Jungtinės Valstijos – didžiausia pasaulio liberalioji demokratija – susiduria su savitomis problemomis, kurių tikslių atitikmenų kitapus Atlanto rasti sunku.

Akademinėje literatūroje pateikiami mėginimai paaiškinti, kodėl rinkėjai remia populistines partijas, ne visada suteikia daugiau aiškumo. Atrodo, kad nėra tiesioginio ryšio tarp imigracijos lygio ir paramos dešiniosioms populistinėms partijoms. Simpatijų tokioms grupėms nepadeda nuspėti ir materialinė padėtis ar priklausymas kokiai nors socialinei klasei. Parama populistams greičiau sietina su tam tikromis ideologinėmis nuostatomis, tokiomis kaip pasipriešinimas daugiakultūriškumui bei migracijai arba nepasitikėjimas politiniu elitu. Neseniai Flandrijoje atlikto tyrimo duomenimis, remti populistus žmones skatina tai, kad jie jaučiasi pažeidžiami ar beteisiai, o ne faktinis jų socialinis ir ekonominis statusas.

Jei norime suprasti, kokia politika padėtų pakeisti šią tendenciją, turime įvertinti bendrą vaizdą. O jis leidžia nedviprasmiškai teigti, kad ekstremizmą skatina finansų krizės. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, 1874–2014 m. dėl finansų krizių parama kraštutinėms dešiniosioms partijoms vidutiniškai išaugdavo 30 procentų.

Tiesą sakant, dabartinė populizmo banga nėra nauja. 1929 m. krachas ir po jo prasidėjęs pasaulio ekonomikos nuosmukis Vakarų pasaulyje tapo palankia dirva ir kairiajam, ir dešiniajam ekstremizmui. Ekstremizmo augimas buvo daug didesnis šalyse, kuriose demokratinės tradicijos buvo silpnos, arba tose šalyse, kurios pralaimėjo Pirmajame pasauliniame kare. Tačiau prasti ekonomikos rodikliai buvo būtina ekstremizmo augimo sąlyga.

Paprastai šios pozicijos kritika remiasi tuo, kad populizmas stiprėja ir ekonomiškai sėkmingose šalyse. JAV ekonomika atsigauna daug sparčiau nei Europa, tačiau Amerikos politikoje iškilo D. Trumpo fenomenas. Daniją ir Austriją taip pat sunku priskirti prie ekonominių nevykėlių.

Jei esate eilinis danas, austras ar amerikietis, tikėtina, kad jūsų gyvenimo lygis bus žemesnis, nei galbūt tikėjotės prieš dešimtmetį. Kadangi gyvenimo lygio kilimas yra būtinas, jei norima vykdyti socialinį kontraktą, kuriuo grindžiamas demokratinio kapitalizmo teisėtumas, nereikėtų stebėtis, kodėl Vakarų politikoje taip sustiprėjo populistinės jėgos.

Pripažinę, kad būtent ekonominės problemos lemia dabartinį maištą prieš politinį elitą, politikos formuotojai įgytų labai aiškų orientyrą, kuris suteiktų motyvacijos imtis pertvarkos ir padėtų išvengti flirto su populistinėmis idėjomis. 

Tad ko būtų galima imtis? Gali būti, kad kai kurių Vakarų ekonomikos augimo problemų ekonominėmis reformomis išspręsti neįmanoma. Demografiniai pokyčiai, dėl kurių mažėja darbo jėgos dydis ir atitinkamai ekonominio augimo tempai, nėra tos problemos, kurias galima lengvai išspręsti.

Tačiau net ir demografines tendencijas galima bent jau laikinai pakoreguoti didinant imigraciją. Ir, nors visiškai atverti siena nėra nei politiškai įmanoma, nei pageidautina, dabartinių apribojimų mažinimas atneštų didelės ekonominės naudos.

Be to, pažanga įvairiose srityse – nuo genetikos iki dirbtinio intelekto – verčia suabejoti nuostata, kad žmonijos išradingumas išseko. Labiau tikėtina, kad palankesnėje reguliavimo ir politikos aplinkoje mokslinė pažanga daug sparčiau padėtų gerinti gyvenimo kokybę.

Egzistuoja įsitikinimas, kad, atsižvelgiant į ekonominės pažangos sukeliamus sukrėtimus, ją ne visada verta spartinti. Tačiau, jei toks požiūris galbūt ir būtų pateisinamas ekonomikos pakilimo laikotarpiu, jį sunku priimti dabar, kai pasaulyje susiformavusią politinę tvarką populistai iki šiol neregėtu mastu puola būtent dėl to, kad nepavyksta užtikrinti gerovės visiems.

Jau nuvalkiota kliše tapo teiginys, kad pergalingas populistų žengimas yra lyg žadintuvo skambutis politiniam elitui. Tačiau tokie svaičiojimai nieko neduoda, jei aiškiai nesuformuluojama, ko tas elitas turėtų imtis pabudęs iš snaudulio. Reikia tik tikėtis, jog bus suprasta, kad liberalioji demokratija gali klestėti tik jei bus užtikrintas nuoseklus ekonomikos augimas.