Pradėdamas Vėlinių Mišių homiliją popiežius prisipažino, kad šią dieną jis pirmą kartą gyvenime lanko katakombas, kurios yra ne tik mirusiųjų laidojimo vieta, bet ir krikščionių persekiojimų simbolis. Katakombų yra ir šiandien.

Šioje vietoje, sakė popiežius, man ateina į galvą trys žodžiai: tapatybė, vieta ir viltis. „Tų žmonių, kurie čia rinkdavosi švęsti Eucharistijos, šlovinti Viešpaties, tapatybė yra tokia pati, kaip ir daugelio mūsų brolių daugybėje šalių, kur būti krikščioniu yra nusikaltimas, draudžiama, jie neturi teisės. Krikščionio tapatybė – tai Palaiminimai, didysis krikščionybės protokolas, kuris skambėjo šios dienos Evangelijoje.

Antrasis žodis – vieta. Šioje vietoje krikščionys slėpėsi, šioje vietoje jie laidojo savo mirusius. Kokia yra krikščionių vieta? Krikščionių vieta – būti Dievo rankose, sakė Pranciškus. Kad ir kas dėtųsi, kad ir tekų kentėti kryžių, būsime saugūs, jei būsime Dievo rankose. Ten mūsų vieta.

Kalbėdamas apie trečiąjį žodį – viltį – popiežius palygino ją su inkaru, nuleistu prie kranto. Mes turime būti nuolat įsikibę inkaro virvės. Net jei nematome kranto, net jei nematome paties inkaro, laikykimės tvirtai įsikibę inkaro virvės ir būsime saugūs.