Buvęs Izraelio premjeras Arielis Sharonas (Arielis Šaronas), kuris mirė šeštadienį, būdamas 85 metų, buvo vienas iš iškiliausių politikos ir kariuomenės lyderių, tačiau vertinamas prieštaringai ir dėl savo negailestingų metodų pelnė „Buldozerio“ pravardę.

Šis veteranas karys kovojo visuose pagrindiniuose Izraelio karuose, o1973 metais pradėjo audringą karjerą politikoje, dramatiškai nutrūkusią 2006-ųjų sausį, kai A.Sharoną ištiko stiprus insultas ir koma, iš kurios jis taip ir nepabudo iki gyvenimo pabaigos.

A.Sharono reputaciją ilgam buvo aptemdžiusi asmeninė, tačiau „netiesioginė“ atsakomybė dėl šimtų palestiniečių žūties 1982 metais per žudynes, kurias Libano falangistai, Izraelio sąjungininkai, įvykdė Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklose Beirute.

Tačiau 2001 metais A.Sharonas buvo išrinktas šalies premjeru.

Veikėjo, kuris buvo vienas iš paskutiniųjų 1948-aisiais žydų valstybę įkūrusios kartos atstovų, palikimas vertinamas nevienareikšmiškai. Jam vadovaujant buvo vykdoma atsiskyrimo nuo palestiniečių politika; jis organizavo vienašališką Izraelio pasitraukimą iš Gazos Ruožo 2005 metais, o 2002-aisiais pradėjo didžiulės sienos statybas išilgai ribos su Vakarų Krantu.

A.Sharonas gimė 1928 metų vasario 26 dieną Palestinoje, kurią tuo metu administravo Didžioji Britanija. Jo tėvai buvo iš Baltarusijos kilę žydai.

Būdamas vos 17 metų, A.Sharonas prisidėjo prie „Haganah“ – sukarintų žydų pajėgų, kurios kovėsi 1948 metų kare dėl Izraelio nepriklausomybės ir galiausiai buvo pertvarkytos į šalies armiją.

Pats save jis vienu žodžiu apibūdino autobiografijos pavadinimu: „Karys“.

Premjeru A.Sharonas buvo išrinktas 2001-ųjų vasarį, keliais mėnesiais anksčiau apsilankęs Al Aksos mečetės komplekse Jeruzalėje, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu. Tas apsilankymas ir musulmonams, ir judėjams šventoje vietoje išprovokavo antrąjį palestiniečių sukilimą.

A.Sharonas per visą savo karjerą kariuomenėje garsėjo savo bebaimiškumu, taip pat buvo itin nepriklausomo būdo.

Vadovaudamas elitiniam 101-ajam daliniui, jis rengė baudžiamuosius komandosų reidus prieš arabų pajėgas. Vienas iš tokių žygių, surengtas 1953 metais palestiniečių kaime Kibjoje netoli Ramalos, liūdnai pagarsėjo dėl maždaug 60 civilių gyventojų žūties.

Per Šešių dienų karą 1967-aisais, kai Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Rytų Jeruzalę ir dalį Golano aukštumų, A.Sharonas vadovavo tankų divizijai.

Šešeriais metais vėliau per Jom Kipuro karą 1973-aisiais, jis buvo pašauktas iš atsargos vadovauti karių persikėlimui per Sueco kanalą Egipte; ši misija įtvirtino A.Sharono pelnytą karo didvyrio reputaciją.

1972-aisiais A.Sharonas paliko kariuomenę ir įžengė į politiką, padėdamas įkurti dešiniąją partiją „Likud“, kuri, vadovaujant Menachemui Beginui, iškilo į valdžią 1977 metais.

Dirbdamas žemės ūkio ministru, A.Sharonas skatino žydų nausėdijų plėtrą okupuotame Vakarų Krante.

1982 metais dirbdamas gynybos ministro poste, A.Sharonas vadovavo Izraeliui nesėkmingai invazijai į Libaną, per kurią žydų kariai apsiautė Palestinos išvadavimo organizacijos (PLO) organizacijos būstinę Beirute.

Nors PLO buvo priversta pasitraukti iš Beiruto, jos lyderis Yasseras Arafatas (Jasiras Arafatas) pabėgo nenukentėjęs, o A.Sharonas sakė, kad ta nesėkmė jį persekiojo ištisus dešimtmečius.

Dėl žudynių Sabros ir Šatilos stovyklose jis buvo priverstas palikti gynybos ministro postą, kai oficialus tyrimas A.Sharoną pripažino „netiesiogiai atsakingu“.

Tačiau 1999 metais šio tvirtai sudėto buvusio generolo politinėje karjeroje įvyko dar vienas posūkis, kai jis perėmė vadovavimą „Likud“, tuo metu buvusią opozicijoje.

Po metų, 2000-ųjų rugsėjo 28 dieną, A.Sharonas surengė iššaukiamą vizitą į Al Aksos mečetės kompleksą, išprovokuodamas antrąjį palestiniečių sukilimą.

2001 metais iškeltas į valdžią rinkėjų, sukrėstų mirtininkų sprogdintojų išpuolių, A.Sharonas aktyviai palaikė „karą su teroru“, dar kartą apsiausdamas Y.Arafatą – tąsyk jo būstinėje Ramaloje, kurią jis paliko tik 2004 metais ir greitai mirė Prancūzijoje.

Gandus, kad Y.Arafatą nunuodijo Izraelis, žydų valstybė oficialiai neigė.

Visada nustebinti sugebėdavęs A.Sharonas vėliau atsisakė kai kurių savo esminių įsitikinimų ir atsiribojo nuo sąjungininkų – dešiniųjų ultranacionalistų – vykdydamas drąsų ir precedento neturėjusį planą: išvesti Izraelio karius iš Gazos Ruožo ir evakuoti iš ten 8 000 izraeliečių naujakurių.

Jo sprendimas „atsiriboti“ nuo Gazos Ruožo ir 1,5 mln. jame gyvenančių palestiniečių buvo motyvuotas nuogąstavimų, jog dėl demografinių tendencijų Izraelio visuomenėje žydai gali nebesudaryti daugumos, jeigu šalis laikysis įsikibusi teritorijų, užimtų per Šešių dienų karą.

Savo buvusių sąjungininkų apkaltintas „išdavyste“ dėl sprendimo pasitraukti iš Gazos Ruožo, A.Sharonas 2005-ųjų lapkritį paliko „Likud“ ir įkūrė centristinę partiją „Kadima“, puoselėdamas sumanymą mažinti Izraelio dalyvavimą Vakarų Krante.

Tačiau praėjus vos šešioms savaitėms po to žingsnio, 2006-ųjų sausio 4 dieną, karjeros viršūnę pasiekusį politiką ištiko smarkus insultas.

A.Sharonas taip ir neatsigavo, o jo politinį palikimą pasidalijo dešinieji.

Savo privačiame gyvenime A.Sharonas buvo aistringas ūkininkas, tačiau jo gyvenimą taip pat temdė tragedijos.

Jis dukart tapo našliu: A.Sharono pirmoji žmona Margalith (Margalit) žuvo per automobilio avariją 1962 metais, o antroji – Margalith jaunesnė sesuo Lily (Lili) – mirė nuo vėžio 2001-aisais.

Vienas iš jo trijų sūnų žuvo 1967 metais, žaisdamas su tėvo šautuvu, kai jo draugas nuspaudė gaiduką. Kitas sūnus buvo pasiųstas už grotų dėl rinkimų kampanijos finansavimo pažeidimų.

Tačiau A.Sharonas niekada neprarado savo santūraus humoro jausmo.

Paklaustas žurnalistų apie 2002 metais surengtą nesėkmingą smūgį prieš palestiniečių islamistų judėjimo „Hamas“ kovotojų lyderį Mohammedą Deifą (Mohamedą Deifą) ir pranešimus, jog M.Deifas planuoja jį nužudyti, A.Sharonas paklausė rimtu veidu: „Kodėl jis norėtų tai padaryti?“

Sharono atminimas gyvuos tautos širdyje, pareiškė BenjaminasNetanyahu

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahu) pareiškė, kad Izraelio žmonės amžinai puoselės ligoninėje netoli Tel Avivo šeštadienį mirusio buvusio premjero A. Sharono  atminimą.

„Izraelio valstybė lenkia galvą prieš išėjusį buvusį ministrą pirmininką Arielį Sharoną“, – sakoma B.Netanyahu pareiškime.

„Jo atminimas bus amžinai saugomas tautos širdyje“, – pabrėžė jis, reikšdamas ir „didį liūdesį“ dėl A.Sharono mirties.

B.Netanyahu pavadino A.Sharoną „svarbiausiu Izraelio kovos už saugumą veikėju“.

„Jis buvo, pirmiausia, narsus karys ir didis karo vadas, vienas didžiausių Izraelio gynybos pajėgose“, – pabrėžė premjera.

„Pasitraukęs iš karinės tarnybos, jis toliau dirbo Izraeliui, eidamas daugelį pareigų Izraelio vyriausybėje ir, žinoma, būdamas 11-uoju ministru pirmininku“, – pažymėjo B.Netanyahu.

Prezidentė pareiškė užuojautą dėl A.Sharono mirties

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį pareiškė užuojautą dėl buvusio Izraelio ministro pirmininko A. Sharono  mirties.

"Reiškiu gilią užuojautą dėl Izraelio premjero Ariel Sharon netekties", - sakoma D.Grybauskaitės užuojautoje Izraelio prezidentui Shimonui Peresui (Šimonui Peresui.).

Premjeras pareiškė užuojautą dėl buvusio Izraelio premjero mirties

„Izraelio tauta neteko iškilaus lyderio, gyvenimą paskyrusio Izraelio ir jo žmonių labui. Reiškiu nuoširdžią užuojautą visiems Izraelio žmonėms“, - sakoma Lietuvos Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus užuojautoje premjerui B. Netanyahu.

L.Graužinienė užuojautą išreiškė mirusiojo artimiesiems, bendražygiams, draugams ir visiems Izraelio žmonėms.

"Išgyvenant sunkią netektį linkiu stiprybės visiems, pažinojusiems šį vieną iš iškiliausių politikos ir kariuomenės lyderių", - teigiama parlamento vadovės užuojautoje.