Venecija vėl pradėjo grimzti, be to, ji šiek tiek krypsta į rytus, rodo nauji palydoviniai matavimai.

Nors ankstesni tyrimai atskleidė, kad sėdimas nusistovėjo, nauji duomenys rodo, kad lagūnos miestas ir toliau kasmet nugrimzta maždaug po 1–2 milimetrus. Tai daugiau nei manyta anksčiau, praneša „Discovery News“. 

„Tai nedidelis rezultatas, bet jis svarbus“, – teigė Yehuda Bock, Kalifornijos universiteteo Scripps okeanografijos instituto geodezininkas. 

Adrijos jūros vandens lygiui Venecijos lagūnoje kylant tokiu pačiu tempu, bendras rezultatas siekia 4 milimetrus per metus. Tai reiškia, kad iki 2032 metų Venecija gali panirti iki 80 milimetrų. 

Tyrimas, kuris netrukus bus paskelbtas žurnale „Geochemistry, Geophysics, Geosystems“, taip pat atskleidė, kad šiaurės rytų Italijoje esantis vandens miestas kasmet 1 ar 2 milimetrus pakrypsta rytų kryptimi, o tai reiškia, kad vakarinė miesto dalis yra aukščiau nei likusioji. 

Ankstesni palydovų duomenys šio pakrypimo neužfiksavo, teigia Y. Bockas. 

Mokslininkas šį projektą įgyvendino kartus su kolegomis iš Majamio universiteto Floridoje bei Italijos kompanija „Tele-Rilevamento Europa“, kuri atlieka žemės deformacijų matavimus. 

Naudodami visuotinę padėties nustatymo sistemą GPS ir palydovo radarą, jie tyrinėjo, kaip Venecija ir jos lagūna krypo per dešimt metų – nuo 2000 iki 2010 metų. 

„Mūsų analizė aiškiai užfiksavo judėjimus, vykusius pastarąjį dešimtmetį, kurių nei vien GPS, nei „InSAR“ negalėjo pastebėti“, – teigė Shimonas Wdowinski, Majamio universiteto jūrų geologijos ir geofizikos profesorius. 

Nustatyta, kad pamažu grimzta 117 Venecijos salų. Esančios šiaurėje kasmet nusileidžia 2–3 milimetrais, o esančios pietuose – 3–4 milimetrais. 

Apie tai, kad Venecija skęsta, žinoma jau seniai. Tikslūs vandens lygio matavimai mieste pradėti daryti tik 1872 metais, tačiau XVIII amžiaus Venecijos peizažisto Canaletto kūriniuose detaliai užfiksuotos tamsios dumblių dėmės ant palei kanalą esančių pastatų, kurias paliko atsitraukiančios potvynio bangos, leido mokslininkams apskaičiuoti, kad nuo 1727 metų miestas nugrimzdo daugiau kaip 60 centimetrų. 

Dabar potvyniai Venecijoje tampa vis dažnesni, o maždaug 4 ar 5 kartus per metus didesnėje miesto dalyje gyventojams tenka vaikščioti mediniais takais, kad įveiktų užtvindytas teritorijas. 

Anot tyrėjų, ambicingos ne vieną milijardą eurų kainuosiančios MOSE apsaugos nuo potvynių sistemos kūrėjai „turės atsižvelgti ne tik į kylantį jūros lygį, bet ir į grimzdimą“. 

Tačiau Italijos tyrėjai skaičiuoja, kad 1–2 milimetrų per metus grimzdimas nėra reikšmingas. 

„Vienas milimetras yra niekis palyginus su problema, su kuria Venecija susidūrė prieš 20–30 metų“, – teigė Padovos universiteto Italijoje tyrėjas Pietro Teatini. 

Iš tiesų, XX amžiuje dėl natūralių procesų ir požeminio vandens išgavimo Venecija pažemėjo maždaug 120 milimetrų, be to, tuo pat metu jūros lygis pakilo apie 11 milimetrų. 

Italijos jūrų mokslo instituto geologas Luigi Tosi pripažįsta, kad miesto laukia „sudėtinga ateitis“, kurioje MOSE užtvaras teks naudoti labai dažnai. 

Anot L. Tosi, jūra, kuri iki amžiaus pabaigos gali pakilti 50 centimetrų, gali tapti reikšminga problema. 

„Vartai sukurti taip, kad užsidarytų, kai potvynio bangos virš tam tikro taško pakyla 110 centimetrų, maždaug 10–20 kartų per metus. Taip sparčiai kylant jūrai, 110 centimetrų riba bus pasiekta daugybę kartų, iki 200 dienų per metus“, – Italijos naujienų agentūrai ANSA sakė jis. 

L. Tosi su kolegomis iš Padovos universiteto kuria projektą, kurio tikslas – pakelti Veneciją, pumpuojant jūros vandenį į miesto podirvį. 

„MOSE galima padėti iki 10 centimetrų pakeliant Veneciją. Teoriškai modelis veikia puikiai, tačiau dar reikia tyrimų, prieš jį išbandant praktiškai“, – pažymėjo L. Tosi.