Vėžys duria, pjauna, kerta...

Vėžio maldininko kirčio smogiamąją jėgą galima palyginti su šūviu iš smulkaus kalibro šautuvo. Ir būdas šio vėžio tikrai nėra draugiškas.

Gana rimti padarai

Kartą Rojus Koldvelas, Kalifornijos Berklio universiteto biologijos profesorius, nusprendė vienam smalsiam žurnalistui parodyti vėžius maldininkus: “Mes čia turime akvariumą su gana keistais, dar menkai ištirtais padarais, kurie slapstosi koralų rifuose”. R.Koldvelas ranka parodė stiklą ir šis staiga traškėdamas sprogo. 150 litrų vandens pliūptelėjo į laboratoriją, nes 30 centimetrų ilgio akvariumo gyventojas neištvėrė provokacijos ir vienu smūgiu suskaldė stiklą.

Karingieji vėžiagyviai pelnė negerą šlovę. Juos vadina kovingaisiais vėžiais, peštukais, žudikais, vėžiais teroristais. Oficialiai šie tikrai netaikūs povandeninės karalystės gyventojai vadinami vėžiais maldininkais. Už tokį savo vardą jūros mušeikos turi dėkoti savo kojų žnyplėms – priekinei antrajai porai. Jomis vėžiai apipila priešininką baisiai stipriais smūgiais. Žandikojų - nasrus atstojančių galūnių nareliai išlenkti lygiai tokiu pat kampu, kaip ir vabzdžių maldininkų kojos. Ir taip pat, kaip vabzdžiai maldininkai, šie gyvūnai sugeba akimirksniu švystelėti savo plėšrią galūnę pirmyn, kad sučiuptų grobį.

- Vabzdžio maldininko smūgis trunka maždaug šimtą milisekundžių. Tokiu greičiu mes mirkčiojame, - sako Rojus Koldvelas. – O vėžys maldininkas smūgiuoja maždaug penkiasdešimt kartų greičiau. Tai vienas pačių greičiausių judesių, kokiais pasižymi gyvūnai.

R.Koldvelas yra žinomas vėžių maldininkų tyrinėtojas. Šie vėžiai priklauso žiaunakojų (Stomatopoda) būriui, turinčiam daugiau kaip penkis šimtus rūšių. Žiaunakojų vėžiagyvių dydžiai labai skirtingi – nuo 15 milimetrų iki 40 centimetrų. Jų daugiausiai aptinkama tropikų jūrose, kur šie gyvūnai laikosi dumble, įsirausia į smėlį, išsikasa gilius urvus, slepiasi koralų rifuose.

Žiaunakojų būrys susiformavo beveik prieš keturis šimtus milijonų metų ir yra kilęs iš bendrų protėvių, kaip ir omarai, krabai ir krevetės.

Kuo skiriasi žiaunakojai vėžiai nuo kitų vėžiagyvių? Jų ilgesnis plokščias chitininis šarvas “karapaksas” nėra suaugęs su galva: be jos, šarvas dar dengia tik priekinę krūtinės srities dalį – žiaunakrūtinę. Todėl žiaunakojai vėžiai yra vikresni ir atrodo grakštesni už, pavyzdžiui, omarus, krevetes ar krabus, kurių šarvai kausto visą krūtinę.

Dar vienas skirtumas: žiaunakojai vėžiai juda trijų porų pilvakojų (irklakojų) dėka, o priekyje jie dar turi penkias poras didelių, judrių ir vikrių žandikojų, kurios turi čiuptuvus. O štai omarai teturi tik penkias poras kojų vaikščiojimui, tarp jų - ir galingosios žnyplės-žirklės.

R.Koldvelo tyrinėjimų pagrindinė tema – kaip vėžių maldininkų “gamtinė ginkluotė” atsiliepia jų elgesiui.

- Kaip tik mirtina puolimo ir gynybos sistema jiems diktuoja, kur gyventi ir kokius resursus naudoti, - sako R.Koldvelas.

Gyvenimo būdas – medžioklė

Vėžiai maldininkai yra medžiotojai. Savo aukas jie persmeigia žiaunakojų spygliais arba patiesia vienu stipriu smūgiu. Vieni šių povandeninių plėšrūnų yra “iečių” svaidytojai”, kiti - “triuškintojai”. Ir vieni, ir kiti be vargo nukauna laimikį, dydžiu beveik prilygstantį jiems patiems.

“Iečių svaidytojai” medžioja žuvis, sepijas, krevetes ir jūrines šeriuotąsias kirmėles. “Triuškintojai” mieliau renkasi moliuskus ir vėžius. Pulti į ryžtingą ataką vėžiams maldininkams padeda žaibiškai išsiskleidžianti galinga uodega – jos žiaunakojės su čiuptuvais akimirksniu puola auką kaip iš katapultos.

R.Koldvelo laboratorijoje gyvena apie trys šimtai žiaunakojų vėžių. Jis parsivežė šiuos gyvūnus iš viso pasaulio ir laiko akvariumuose iš organinio stiklo, kad karingieji vėžiai jų nesudaužytų, kaip tąsyk stiklo.

- Vėžių maldininkų protėviai šliaužiojo jūros dugnu ieškodami maisto, sijodami smėlį savo kibiomis galūnėmis, - mano R.Koldvelas.

Tikriausiai per ilgą evoliuciją atsirado būrys su pailgėjusiomis žnyplėmis, kuriomis buvo lengviau sučiupti grobį. Antroji galūnių pora įgavo spyglius, kuriuos “iečių svaidytojai” smeigdavo į savo auką. “Triuškintojų” kojų pora vystėsi dar stipriau ir virto galingu ginklu.

“Triuškintojai” susirado naują maisto šaltinį – gyvūnus, kurių kūną, regis, patikimai saugo tvirtas kiautas, kriauklė arba chitino danga. Bet vėžys maldininkas prilenkia savo antrosios žiaunakojų poros paskutinį narelį prie priešpaskutinio, ir tokia “alkūne” sudaužo aukos apsauginę dangą. Stambių vėžių smūgio jėgą galima palyginti su šūviu iš mažo kalibro šautuvo – net pokštelėjimas girdisi. Tai sprogsta oro burbuliukai, kurie susidaro greitai judant vandenyje.

Jeigu vėžys maldininkas savo ginklą nukreipia į žmogų, neretai “susirėmimas” baigiasi rimta trauma. Ką jau kalbėti apie smulkius jūros gyvūnus. Artimus ir tolimus savo giminaičius vėžiai maldininkai nukauna vienu smūgiu.

- Vėžių maldininkų evoliucijoje, - sako R.Koldvelas, - buvo ir savotiškos “ginklavimosi varžybos. Jų metu puolimo priemonės gerokai ir visiems laikams pralenkė gynybos poreikius.

Vėžiai užaugdavo vis stambesni, kovingesni, todėl didėjančios smūgio jėgos jau nebeišlaikydavo jų pačių chitininė danga. Dabar šių žiaunakojų vėžių “ginkluotė” jau leidžia jiems užtikrintai galabyti savo gentainius.

Todėl daugelio rūšių vėžiai yra ryškių spalvų. Ryškios spalvos šarvai įspėja, gąsdina ir taikius aplinkinius, ir priešininkus. Tai savotiškas kovinis grimas kaip kadaise indėniškas.

Pradžioje vėžiai maldininkai stengiasi “susitarti” ir tik paskui ima kautis. Dažniausiai jie iš tolo vieni kitiems siunčia ženklus: “Aš – stambesnis, tad nešdinkis!” Prieš smūgiuodami jie užima grėsmingas pozicijas: pasistiebia ir išskečia čiuptuvus, kad ryškios spalvos būtų dar geriau matomos.

Jeigu priešininkas nesitraukia, prasideda kautynės. Vienas vėžys maldininkas puola kitą, o šis, gulėdamas aukštielninkas, prisidengia chitininės uodegos vėduokle. Kai tik atsiranda atsakomojo smūgio galimybė, besiginantis puola į ataką. Tada jau jo konkurentas slepiasi už savo uodegos. Tas riterių turnyras po vandeniu tęsiasi tol, kol vienas iš kovotojų pabėga iš mūšio lauko į savo urvą ir uždaro angą į jį ta pačia uodegos vėduokle.

Šarvų keitimo paliaubos

Tačiau ir vėžiai maldininkai ne visada pasiruošę kautis. Šarvų nėrimosi metu jie iš paskutiniųjų vengia bet kokių susidūrimų. Gonodactylus bredini, gyvenantys Atlanto vandenyno tropikų rifuose, meta šarvus kas du mėnesius. Tris dienas jie būna labai pažeidžiami: jų “karapaksas” tebėra toks minkštas, kad vėžiai niekam negali smogti, patys nesusižeisdami.

Kovinę formą šie vėžiai maldininkai atgauna tik praėjus 7-9 dienoms po to, kai nusimeta senąjį kiautą. Kai kurie vėžiai visą tą laiką saugodamiesi pavojų ir pagundų lindi urvuose, angas uždarę akmenuku arba kriaukle.

Urvai yra siauručiai, “vienviečiai”, todėl kiti vėžiai maldininkai tykoja juos užimti. Jeigu konkurentui pavyksta išvaryti iš urvo ką tik šarvus nusimetusį maldininką, “benamis” stengiasi kuo greičiau sprukti ir slėptis, nė nebandydamas kautis. Tokiems “beginkliams” apie riteriškas taisykles tenka pamiršti.

O kartais besineriantys šarvus vėžiai maldininkai pabando priešininką apgauti – blefuoja. Ir neretai jiems tai pavyksta. Dar 1990 metais R.Koldvelas aptiko, kaip vėžių Gonodactylus bredini patinai ir patelės grasina priešininkui, išskėsdami savo žiaunažnyples į šalis. Taip boksininkas iškelia rankas su pirštinėmis rodydamas, kad yra pasirengęs kovai, ir kviečia priešininką pradėti. Tokia vėžio maldininko poza gali priversti priešininką atsisakyti dvikovos.

Dažniausiai tokiu metodu naudojasi patelės, ginančios ir saugančios padėtus kiaušinius, ir ką tik šarvus nusimetę patinai. R.Koldvelo stebėjimais užfiksuota: jeigu priešininkas yra smulkesnis arba bent jau tikrai nėra didesnis, jis dažniausiai atsitraukia.

Grasinimo gestus vėžiai mato iš tolo: jų regos organai labai gerai išsivystę. Sudėtingas maldininkų facetines akis sudaro 10 tūkstančių facečių. Matyti po vandeniu nėra paprasta. Pavyzdžiui, žmogus turi tik tris kolbeles skirti spalvoms, o kai kurie vėžiai maldininkai jų turi ne mažiau kaip aštuonias. Iš jų net trys yra jautrios ultravioletiniams spinduliams. Be to, vėžių akys dar turi keturis labai jautrius filtrus.

Kaip ištyrė amerikietis Čarlzas Mezelis, kad signalai būtų geriau matomi per vandens tankį, kai kurie vėžiai naudojasi švytėjimu – fluorescencija. Vėžio išorinės dangos pigmentas sugeria mėlyną spalvą ir skleidžia kitą – iš geltonai žalio diapazono spektro.

- Ant Lysiosquillina glabriuscula rūšies vėžių kūno yra grėsminga gelsvai žalia dėmė. Tie vėžiai tūno 40 metrų gylyje, kur geltona spalva yra sunkiai įžvelgiama, - sako R.Koldvelas. – Signalas matomas tik dėl fluorescencijos spinduliavimo.

Vėžiai paplūdimio smėlyje

Bet kartais šie vėžiai nusigauna tenai, kur jokia fluorescencija nebepadės. Lysiosquillina maculota rūšies vėžių maldininkų vietos darbininkai netikėtai aptiko už Vaikikio paplūdimio Havajuose, upelio, kuris teka iš kanalizacijos, žiotyse. Ta nedidelė sensacija papuolė į laikraščius.

Ar daug gyvūnų gali išgyventi drumzliname nuotekų, pesticidų ir skalbimo priemonių mišinyje? Iš dugno graibęs senas automobilių padangas, surūdijusius vežimėlius ir kitokias šiukšles darbininkas Kitas Harvis iškasė iš dumblo penkis žiaunakojus vėžius. Tai buvo “iečių svaidytojai”, matyt, medžioję ne mažiau už juos pačius ištvermingas žuvytes tiliapijas.

Patį didžiausią vėžį K.Harvis parsinešė namo. Jam buvo kilusi mintis, ar nepradėti tokius vėžius veisti? Bet paskui darbininkas prisiminė, kad Ramiojo vandenyno pietinės dalies gyventojai – vėžiai maldininkai laikomi delikatesu. Todėl, nekreipdamas dėmesio į tai, kur jis savo laimikį sugavo, K.Harvis vėžį išvirė ir suvalgė.

- Tai buvo nuostabu! – patenkintas šypsosi drąsusis gurmanas. - Neregėtas skanėstas.

“GEO” Parengė V.B.