Tik virškinimo problemos?

Sunkesnių rinkimų Turkijos prezidentas turbūt ir negalėjo įsivaizduoti. Apmalšinęs kritikų balsus, vos suvaldydamas sunkiai sergančią, infliacijos karštinės krečiamą šalies ekonomiką, tačiau sugebėjęs savo įvaizdžiui sumaniai pasinaudoti Rusijos karu prieš Ukrainą, jis susidūrė su dviejų dalių force majeuru. Tiek juodųjų gulbių – fenomenas, kuriuo dažniausiai ekonomistai vadina nenumatytus ūmiai nutinkančius įvykius, radikaliai pakeičiančius aplinkybes, – R. T. Erdoğanui turbūt net priešai nebūtų drįsę linkėti.

Vasarį Turkiją, regionus, kur gyvena daugiausia prezidento rėmėjų, sukrėtė siaubingas žemės drebėjimas – jis nusinešė apie 50 tūkst. gyvybių ir apnuogino R. T.Erdoğano eros metais suklestėjusią netvarką statybų sektoriuje. Likus kiek daugiau nei dviem savaitėms iki rinkimų jis patyrė sveikatos problemų, pernelyg akivaizdžių ir netikėtų, kad nepasėtų abejonių dėl 69-erių politiko fizinės būklės.

Užsienio žiniasklaidai svarstant, kuo iš tikrųjų sunegalavo R. T. Erdoğanas, antradienį per tiesioginį interviu televizijai ištiktas neaiškių sveikatos problemų, ketvirtadienį politikas pasirodė viešumoje. Tiesa, tik virtualiai. Per tiesiogiai transliuotą atominės elektrinės „Akkuyu“ atidarymo ceremoniją paprastai energija trykštantis vyras sėdėjo prie rašomojo stalo, atrodė nusilpęs.

Paties prezidento teigimu, kai savaitės pradžioje jis važinėjo po penkis miestus, kuriuose vyko mitingai ir viešųjų projektų pristatymai, jam sutriko skrandžio veikla. Dėl to R. T. Erdoğanas buvo priverstas atšaukti trečiadienio renginius ir likti namuose.

Intensyvėjant kalboms, kad prezidentą ištiko miokardo infarktas, sveikatos apsaugos ministras Fahrettinas Koca ketvirtadienį patikino: R. T. Erdoğanas sirgo infekciniu gastroenteritu – trumpalaike liga, kurią sukelia virškinamojo trakto užkrėtimas.

Konkurentas: opozicija sugebėjo susivienyti ir iškelti vieną kandidatą – K. Kılıçdaroğlu. Turkijos prezidentūros / AP nuotr.

Pagrindinis konkurentas

Eiliniai (tiesa, paankstinti keliomis savaitėmis) parlamento ir prezidento rinkimai gali tapti svarbiausiu balsavimu Turkijoje per pastaruosius dešimtmečius. Nuo jų baigties priklausys, ar tarp Rytų ir Vakarų balansuojanti valstybė pasuks demokratiškesniu keliu, ar ir toliau laikysis šio į autoritarines tendencijas polinkį turinčio politiko nustatyto kurso. Lemtingos dvikovos lauku laikomi prezidento rinkimai – šiandien Turkijos vairas ne tautos išrinktųjų, bet aukščiausią postą užimančio žmogaus rankose.

R. T. Erdoğano pergalė nebeatrodo tokia tikra, kokia buvo prieš kelis mėnesius, tačiau ir opozicijos perspektyvos nėra tokios aiškios.

 

Visuomenės nuomonės apklausos atspindi ir visuomenės susiskaidymą, ir politikų įnirtingą kovą. Kai kuriose rinkėjų apklausose pagrindiniai du kandidatai į prezidentus arba žengia koja kojon, arba, priklausomai nuo apklausų užsakovo, vienas kuris konkurentą lenkia net dešimčia procentų. Tad net likus dviem savaitėms iki balsavimo pernelyg sudėtinga prognozuoti jo baigtį.

Pagrindinis R. T. Erdoğano varžovas – Kemalis Kılıçdaroğlu. Buvęs valstybės tarnautojas atstovauja pagrindinei Turkijos pasaulietinei Respublikonų liaudies partijai. Jis – visos opozicijos kandidatas. Jo labui dalyvauti rinkimuose atsisakė Stambulo ir Ankaros merai.

Ilgą laiką į K. Kılıçdaroğlu buvo žiūrima kritiškai, tačiau dabar jis – kitoks, ramesnio charakterio nei dauguma šalies politikų – laikomas vienintele galimybe užbaigti R. T. Erdoğano erą.

K. Kılıçdaroğlu palaiko kaip niekad marga stovykla, kurioje – ir kraštutiniai dešinieji, ir vadinamieji transatlantiniai nacionalistai, ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatürko partija.

Pastarąjį kartą opozicija buvo susivienijusi 2019 m., kai siekė per savivaldos rinkimuose nurungti R. T. Erdoğano sąjungininkus. Tąkart jiems pavyko susigrąžinti dviejų pagrindinių Turkijos miestų kontrolę. Tai pirmas kartas nuo R. T. Erdoğano pergalės mero rinkimuose 1994 m., kai jo partija ir jos pirmtakai pralaimėjo Stambule.

Dabar opozicijos bendrasis vardiklis – parlamentinė valdymo forma, kuri esą turėtų sugrąžinti šalį į demokratijos kelią. Be abejo, jie nori įtikti savo pagrindiniam, proeuropietiškam elektoratui ir pabrėžia, kad pralaimėjus R. T. Erdoğanui pagerėtų Turkijos santykiai su Europa ir JAV.

Auganti įtampa

Opozicija aktyviai vykdo kampaniją, sako kalbas ir rengia mitingus. R. T. Erdoğanas visur dalyvauja pats, jam oponuoja aštuoni žmonės, atstovaujantys skirtingoms visuomenės grupėms. Kiekvienas jų keliauja po regionus, vienu metu skirtingose šalies dalyse susitinka su potencialiais rinkėjais. Jei pasirodytų, kad prezidento sveikatos problemos gerokai didesnės, nei bando įteigti jo aplinka, R. T. Erdoğanui gali būti sunku atlaikyti intensyvų paskutinį rinkimų maratono etapą.

R. T. Erdoğanas bando išnaudoti administracinius išteklius ir savo populiarumui išnaudoti didelio masto infrastruktūros projektų pabaigtuves. Rinkimų išvakarėse buvo pristatytas nacionalinis elektromobilis, į vandenį nuleistas Turkijos lėktuvnešis „Anadolu“ su vietos gamybos bepiločiais, atidaryta tiltų, kelių, įgyvendinami infrastruktūros projektai ir t. t.

Kalbėdami apie rinkimų perspektyvą, ekspertai sako: R. T. Erdoğano pergalė nebeatrodo tokia tikra kaip prieš kelis mėnesius, tačiau ir opozicijos perspektyvos nėra tokios aiškios, kad būtų galima prognozuoti besąlygišką triumfą.

Rinkėjų desantas Europoje

Didžiausias užsienyje balsuojančių kontingentas – 1,5 mln. Vokietijos turkų, kurie iki gegužės 9 d. gali balsuoti prezidento ir parlamento rinkimuose šešiolikoje rinkimų apylinkių visoje šalyje.

Vokietijos žemės ūkio ministras Cemas Özdemiras, kurio šeimos šaknys yra Turkijoje, sakė, kad K. Kılıçdaroğlu pergalė Turkijai „sudarytų sąlygas grįžti prie demokratijos“. Berlyne rinkėja Fatma, kuri atsisakė nurodyti savo pavardę, teigė, kad palaiko dabartinį prezidentą.

Prancūzijoje prie balsadėžių taip pat laukiama daug turkų – apie 400 tūkst. Paryžiuje kalbinta 39 metų Ozlem Dinc visiškai palaikė R. T. Erdoğaną. „Iš visos širdies tikimės, kad jis vėl ateis į valdžią ir užkariaus visą pasaulį“, – teigė ji.

Kiti kritikavo ilgametį prezidentą ir jo atliktus Turkijos politinės sistemos pokyčius. „Pirmiausia turime pakeisti prezidentą, o tik paskui sistemą, – Paryžiuje sakė rinkėja Sema Jude. – Prezidento sistema Turkijoje nedemokratiška ir primena diktatūrą.“

Jei nė vienas kandidatas iš karto neužsitikrins pergalės ir gegužės 28 d. reikės rengti antrąjį prezidento rinkimų turą, balsavimas užsienyje vyks gegužės 20–24 d.