Žinybos šimtmečio proga išleista knyga „Karalystės gynimas“ atskleidžia kai kuriuos vienos slapčiausių pasaulio tarnybų istorijos puslapius. Autorius tikina, kad vienas sunkiausių periodų britų žvalgams buvo Šaltojo karo metai.

Pradžioje tik gaudė šnipus

Kembridžo profesorius Christopheris Andrew, kuris parašė knygą, yra pagrindinis Didžiosios Britanijos specialistas, tiriantis specialiąsias tarnybas. Žvalgyba leido jam naudotis archyvais, rašant šią knygą, kurioje pasakojama apie MI5 nuo pat jos įkūrimo 1909 m.

Pirmosiomis egzistavimo dienomis MI5 funkcijos buvo labai paprastos - gaudyti vokiečių šnipus Didžiojoje Britanijoje. Vėliau, II pasaulinio karo metais britų žvalgai turėjo jau pradėjo žaisti sudėtingesnius žaidimus. Jiems tekdavo ne tik aptikti priešo šnipus, bet ir nutekinti jiems dezinformaciją. Kai kurios užduotis buvo sėkmingos, kai kurios nevykusios, atvirauja knygoje Ch.Andrew.

Tapo galvos skausmu

Autorius mini, kad žvalgybai nelengva buvo kovoti su Šiaurės Airijos išlaisvinimo judėjimu. Tačiau sudėtingiausia, ko gero, buvo sutramdyti SSRS šnipus.

Pirmadienį pasirodžiusioje knygoje apie britų žvalgų istoriją rašoma, kad efektyviai kovoti su SSRS šnipais Jungtinėje Karalystėje nesisekė iki pat 1970-ųjų pradžios. Tik 1971 m. britai pradėjo aktyviai tirti KGB, GRU ir kitų Varšuvos bloko šalių narių žvalgybų veiklą Didžiojoje Britanijoje. Tada pat iš šalies buvo išsiųsti net 100 diplomatų iš SSRS.

Knygoje detaliai aprašyti nesėkmingi Mi5 bandymai nutraukti Kembridžo apylinkės šnipų veiklą. Keli SSRS užverbuoti britai buvo nuolatiniu žvalgų galvos skausmu.

Žavėjosi J.Stalino Rusija

Dar 1930-aisiais Kembridžo universitete užverbuoti penki vyrai sovietams nutekindavo informaciją iki pat 1982 m. Legendinis penketas - Kimas Philby, Donaldas Macleanas, Anthony Bluntas, Johnas Cairncrossas ir Guy Burgessas - tai galingiausia kada nors užsienio žvalgybų užverbuota grupė. Paskutinį agentą Johną Cairncrossą britų žvalgai demaskavo tik 1982 m., nors jis pats prisipažino dirbantis sovietams dar 1960-aisias.

Pirmasis, kaip rašoma knygoje, buvo užverbuotas K.Philby. Komunistų ideologijos šalininkas savo kuratoriui rekomendavo dar du savo pažįstamus, o tie dar du. Visus juos „žygdarbiui“ įkvėpė mitas apie „teisinę valstybę“ - Josifo Stalino Rusiją. Verbavimui palanki buvo ir trijų iš penkių užverbuotų seksualinė orientacija.

Medžiojo ir po prisipažinimo

II pasauliniam karui baigiantis K.Philby tarnavo MI5, o D.Macleanas ir G.Burgessas - užsienio reikalų ministerijoje. Johną Cairncrossas ėjo svarbias pareigas finansų ministerijoje, o A.Bluntas, kuris pasitraukė iš žvalgybos vis dar vykdė SSRS užduotis.

Britai, kaip rašoma knygoje, tuo metu MI Sovietų sąjungoje neturėjo vertingų šnipų. O apie sovietų šnipus veikiančius prieš Didžiąją Britaniją MI5 net neįsivaizdavo.

Gali būti, kad Kembridžo penketukas dirbtų daug sėkmingiau, jeigu Maskva skirtų savo agentams daugiau dėmesio. Kai kuriems jų prasidėjo psichozės. 1950 m. į Egiptą dirbti britų ambasadoje nukreiptas dirbti D.Macleanas nebegalėjo tęsti dvigubo gyvenimo. Galiausiai, kai jis sukėlė skandalą dviejų JAV ambasados darbuotojų moterų bute, Maskva nutarė organizuoti jam pabėgimą. Kartu su juo pabėgo ir G.Burgessas.

Po jų pabėgimo, MI5 pradėjo įtarti likusius Kembridžo penketuko narius, tačiau įrodymų niekas neturėjo. Tik atsitiktinė pažintis buvusio MI5 darbuotojo su viena moterimi padėjo atskleisti tiesą. Pasipiktinusi K.Philby straipsniais, kuriuose jis kritikavo Izraelį, Flora Solomon papasakojo, kad jis ją kadaise bandė verbuoti. 1964-ais metais visi trys šnipai prisipažino. Tačiau K.Philby sugebėjo įtikinti tardytojus, kad jis nutraukė ryšius su SSRS žvalgais dar 1946 m., ir pasinaudojęs proga pabėgo į Maskvą. Kitų dviejų penketo narių, nepaisant jų pačių prisipažinimo, MI5 medžiojo dar beveik 20 metų. Tik 1982 m., kai KGB agentas Olegas Gordijevskis patvirtino, jog penktuoju Kembridžo penketo nariu tikrai buvo J.Cairncrossas, medžioklė buvo nutraukta.

Spaudimui stengėsi atsispirti

Profesorius Ch.Andrew, kuris tikina, jog galėjo susipažinti su visais 400 tūkst. dokumentų, taip pat rašo apie MI5 ryšius su politikais. Pastarieji, anot autoriaus, ne kartą mėgino naudotis žinyba savo interesais. Pavyzdžiui, buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher reikalavo, kad žvalgai jai padėtų spręsti problemas, kilusias dėl įvairių šalyje vykusių streikų. Ji norėjo, kad ant jos stalo būtų žvalgų sudarytas visų streikų aktyvistų sąrašas.

Tačiau MI5 spaudimui nepasidavė. Premjerei buvo atsakyta, kad tai nėra žinybos kompetencija.

Žvalgais bandė naudotis ir šalies gynybos ministerija. Kariškiai prašė surasti informaciją apie įvairias pacifistines grupes, dėl kurių nerimavo vyriausybė.

Ne visais atvejais MI5 atsakė į tokius prašymus. Pavyzdžiui, 1961 m. leiboristų lyderis Hugh Gaitskellis iš MI5 gavo savo partijos įtartinų narių sąrašą. Yra užfiksuota, kad žvalgai klausėsi kai kurių parlamento narių telefonų ir t.t.