Kanclerio pareiškimas apie tai, kad Vokietija įšaldo maždaug pusės būsimų karinės paramos Ukrainai paketų finansavimą, sukėlė nepasitenkinimą Kyjive ir lengvą nuostabą daugelyje NATO valstybių. Kyla klausimas: ar Vokietija gali pasitikėti net jos sąjungininkai Aljanse, pavyzdžiui, vokiečių brigados belaukianti Lietuva?
Vokietijos vyriausybė susidūrė su visiškai nesunkiai paaiškinamomis finansinėmis problemomis, tačiau vietoje atviro ir suprantamo padėties išaiškinimo pasirinko miglotų išsisukinėjimų retoriką ir pati sau sukūrė viešųjų ryšių katastrofą.
Dabartinė Berlyno vyriausybė nuo pirmų jos darbo dienų demonstruoja nesugebėjimą sutarti, kas neleidžia kurti aiškius ilgalaikius planus. Pastarasis fiasko dar labiau kursto abejones ne tik Ukrainoje, bet ir JAV, kurios tikisi Europos savarankiškumo gynybos srityje. Daugelis tikėjosi ekonomiškai galingo Berlyno, o kiti – drąsiai prabilusio Paryžiaus lyderystės, tačiau tikrovė parodė, kad Paryžiaus narsa apsiribojo žodžiais, o Berlynas gali persigalvoti kiekvieną dieną. Tokioje padėtyje, kai Europa lieka be lyderių, Ch. Rieckas siūlo nenuvertinti Lenkijos galimybių, o ir nenurašyti Vokietijos – po kitų rinkimų vokiečiai, tikėtina, nustos eksperimentuoti su vaivorykštinėmis koalicijomis.
Įžvalgomis apie esamą situaciją ir netolimos ateities perspektyvas su portalu kauno.diena.lt dalijosi vokiečių gynybos analitikas, Potsdamo universiteto dėstytojas Christianas E. Rieckas:
– O. Scholzo pareiškimas vienus nustebino, kitus šokiravo, o tretiems gal net iššaukė sarkastišką šypsnį. Dar keisčiau atrodė, kai Kanceliarija ėmė teisintis, kad buvo ne taip suprasta. Kokį žaidimą žaidžia kancleris?
– Pirmiausiai reikia pažymėti, kad Vokietija niekada iki šiol neturėjo valdančiosios vaivorykštės koalicijos ir matome, kad dabartinėms trims partijoms dirbti tikrai sunku. Šios partijos nėra natūralios sąjungininkės vidaus politikoje, kuri lemia labai daug. Kurį laiką, ypatingai 2022 m., rodėsi, kad sutarimas užsienio politikos klausimais buvo, tačiau karinės pagalbos Ukrainai atžvilgiu tikro sutarimo nebuvo ne tik tarp koalicijos narių, bet ir kanclerio socialdemokratų gretose. Jei naujoji „žaliųjų“ karta pasirodė tikrais „vanagais“ Rusijos atžvilgiu ir aiškiai pasisakė už karinę paramą Ukrainai, tai socialdemokratų gretose yra didelė ir įtakinga „pacifistų“ frakcija. Kancleriui su ja tenka skaitytis ir karinės paramos Ukrainai srityje jis niekada negali būti tikras, kad sulauks savo paties partijos paramos.
Taigi, nuo pat šios koalicijos darbo pradžios, jos nariai nuolat dėl ko nors kivirčijasi. Kalbant apie pagalbos Ukrainai finansavimą, matome objektyvias problemas: Vokietijos ekonomika stagnuoja ir Konstitucinis teismas nustatė „lubas“ įvairių projektų finansavimui. Pavyzdžiui, blokuotas 60 mlrd. eurų vertės „žaliosios transformacijos“ fondas. Koalicija neturi kitos išeities, kaip tik karpyti biudžeto išlaidas.
Su apribojimais namie susidūręs kancleris dabar stengiasi „sutarptautinti“ karinės paramos Ukrainai klausimą
– Sklinda kalbos, kad O. Scholzas tokiu būdu stengiasi gelbėti socialdemokratus artimiausiuose rinkimuose. Jūsų nuomone, tame ir slypi tikroji priežastis?
– Netrukus vyks treji žemių rinkimai ir kancleris bijo kraštutinių dešiniųjų AFD sėkmės. Nežinau, ar juos galima pavadinti prorusiška partija, bet jie tikrai prieš karinę paramą Ukrainai. Kaip beje ir kraštutiniai kairieji, bet šie yra gerokai silpnesni. Bet kuriuo atveju, nors AFD nešviečia triumfas Bundestago rinkimuose, artimiausiuose žemių rinkimuose jie visai gali tapti nugalėtojais. O kalbant apie kanclerio bandymą gelbėti socialdemokratus, galima tvirtai pasakyti, kad artimiausiuose minėtuose rinkimuose jiems nepadės niekas, ką kancleris bedarytų. Rinkėjų tarpe įsivyravo nuomonė, kad ši koalicija nesugeba sutarti dėl nieko, nesugeba net išsigryninti prioritetų ir ką jie bedarytų, visoms trims partijoms rinkimuose nieko gero nešviečia.
– Kodėl tuomet kancleris neišdėstė reikalo tiesiai šviesiai, o ėmė išsisukinėti ir pasakoti apie tai, kad lėšos Ukrainai bus paimtos iš įšaldyto Rusijos turto, nors niekas nežino, kaip tai padaryti ir ar apskritai tai kada nors bus padaryta?
– Komunikacijos požiūriu šie pareiškimai buvo absoliuti katastrofa. Taip, kalbama apie du papildomus finansavimo šaltinius – 50 mlrd. eurų paketą iš G7 šalių ir įšaldyto Rusijos turto generuojamų pajamų panaudojimą.
Mano nuomone, su apribojimais namie susidūręs kancleris dabar stengiasi „sutarptautinti“ karinės paramos Ukrainai klausimą. Sakyčiau, kad tokia taktika bent jau nėra neteisinga – jis stengiasi paskatinti kitas Vakarų valstybes skirti daugiau paramos, kas savaime yra neblogai.
Christianas E. Rieckas/Asmeninio arch. nuotr.
– Tačiau iš karto kyla kita problema – JAV nuolat siekia, kad europiečiai prisiimtų didesnę saugumo užtikrinimo naštą ir jūsų minima kanclerio taktika to visai neatitinka. Be to, dauguma sąjungininkų Europoje nori matyti Vokietiją lydere, viso „saugumo traukinio“ lokomotyvu. Visiems teks nusivilti?
– Taip, vaizdas nekoks. Aš suprantu, ko siekia kancleris, tačiau tai nereiškia, kad Vokietija staiga tampa „ne prie ko“. Daug šalių iš tiesų laukia Vokietijos lyderystės, bet čia mes vėl susiduriame su dabartinių valdančiųjų negebėjimu nusistatyti aiškius prioritetus. Kas atrodo prioritetu vienais metais, nueina į paraštes kitais. Tai labai kenkia užsienio politikai.
Nei ši koalicija, nei Vokietijos visuomenė apskritai, taip ir „nepersijungė“ mentaliai – vokiečiai nejaučia ryšio su šiuo karu. Taip, remiame Ukrainą, taip, siunčiame brigadą į Lietuvą – požiūris keičiasi, bet dar nepasikeitė. Ir tai taip pat, bent iš dalies, kanclerio kaltė – jis nesiėmė veiksmų pakeisti šią mąstyseną.
Vokietijos vyriausybė būtų pasirodžiusi daug atsakingesne, jei būtų pažadėjusi išlaikyti didesnį finansavimą, bent jau tol, kol būtų garantuota papildoma parama iš kitų šaltinių
– Ar pastarasis sprendimas gali sukelti problemų ukrainiečiams trumpalaikėje perspektyvoje? Kyjivas kas dieną laukia ginklų, šaudmenų, atsarginių dalių ir taip toliau.
– Padėtis nėra beviltiška. Vokietija vis dar laikosi pažado šiemet skirti karinei paramai 7,5 mlrd. eurų. Kitiems metams jau įtvirtintas 4 mlrd. eurų paketas. Vadinasi, bent jau pastaroji suma yra užtikrinta, nebent sugriūtų Vokietijos ekonomika, o to nenutiks. Be to, šių metų pradžioje taip pat buvo numatytas tik 4 mlrd. eurų finansavimas, bet su laiku jis beveik padvigubėjo. Reiškia, esant palankioms aplinkybėms, tas pats gali nutikti ir kitais metais.
Taip pat nereikėtų nurašyti rusiškų finansinių aktyvų panaudojimo. Esu įsitikinęs, kad tai įmanoma padaryti, nors aišku, tai visiškai priklauso nuo politinės valios, o jei kalbame apie veiksmus G7 mastu, turime pasiruošti sudėtingesnėms ir ilgesnėms deryboms, nes keletui valstybių sunkiau suderinti sprendimą ir jo įgyvendinimo būdus. Optimizmo teikia tai, kad prieš G7 susitikimą liepą, buvo matyti, kad siūlymas panaudoti rusiškus aktyvus sulaukė gana plataus pritarimo. Klausimas labiau apie tai, kaip tai padaryti? Nemanau, kad tai pavyktų padaryti šiais metais.
Žinoma, keisti poziciją vykstant karui, labai blogai. Vokietijos vyriausybė būtų pasirodžiusi daug atsakingesne, jei būtų pažadėjusi išlaikyti didesnį finansavimą, bent jau tol, kol būtų garantuota papildoma parama iš kitų šaltinių.
Nuolat kartoju vokiečių žurnalistams ir politikams: pažiūrėkite į lietuvius – jie prisiima didžiulius įsipareigojimus ir jų laikosi
– Kaip bebūtų ir kokios priežastys belemtų sprendimą, O. Scholzo pareiškimas buvo netikėtas. Tai smūgis Vokietijos reputacijai, galintis paskatinti ir Rytų flango sąjungininkus persvarstyti Berlyno patikimumą. Lietuvai pažadėta vokiečių brigada ir mes tikime, kad Vokietija laikysis pažado. Bet kas jei ir mes išgirsime, kad aplinkybės nepalankios, kad teks palaukti dar metus, o gal penkis, o gal dešimt…
– Brigada tikrai atvyks į Lietuvą, tačiau jūsų abejonės dėl to, kada tai įvyks, yra suprantamos. Tai – didelė problema, kurią be kita ko lemia mano jau minėta Vokietijoje dominuojanti taikos meto mąstysena. Kaip, beje ir valdančiųjų nesuvokimas, kad jų problemos vidaus politikoje lemia kitas ir problemas užsienio politikoje, įskaitant ir valstybės įvaizdžio gadinimą bei sąjungininkų nepasitikėjimą. O kai prarandi pasitikėjimą, jį atgauti labai sunku.
Todėl nuolat kartoju vokiečių žurnalistams ir politikams: pažiūrėkite į lietuvius – jie prisiima didžiulius įsipareigojimus ir jų laikosi. Pažiūrėkite: Lietuva investuoja milijardą į infrastruktūrą atvyksiantiems vokiečiams. Deja, ne visi supranta mūsų sąjungininkus taip gerai, kaip gynybos ministras Borisas Pistorius, kuris dabar yra labai nusivylęs.
„Vanagė“ Varšuva puikiai papildytų Berlyno – Paryžiaus ašį ir galėtų teigiama linkme pasukti bendrą europinį diskursą
– Taigi, ES turime rimtą problemą – tuščią lyderio vietą. Prancūzų lyderystės ambicijos pasirodė tik gražiomis kalbomis, o vokiečiai taip pat nesiveržia tapti saugumo lokomotyvu. Lyderio vieta taip ir liks tuščia?
– Tai – sena struktūrinė ES problema. Žinoma, gynyboje svarbų vaidmenį vis dar vaidina britai, bet jie nebėra ES nariai ir negali įtakoti europinių derybų bei sprendimų. Problema yra valstybių pajėgumuose, kurių apimtys diktuoja kiekvienos valstybės užsienio politiką. Žinoma, taip pat įtaką daro mąstysena ir strategijos pasirinkimas. Net ir pajėgumus turinti valstybė gali nenorėti projektuoti jų į užsienį.
Siūlau nepamiršti ir nenuvertinti Lenkijos. Sutinku, kad jų ekonominis potencialas nėra toks galingas, bet sakyčiau, kad kol kas nėra. Saugumo srityje Lenkija yra kylanti žvaigždė ir jos įtakos nedera nuvertinti. Aš matau tikrai geras galimybes, jei Vokietija ir Lenkija kartu prisiimtų šią naštą. Lenkai yra labai tam tinkantis partneris, nes daug geriau suvokia Rytų flango situaciją, o iš kitos pusės – jie yra mentaliai priimtini vokiečiams, nes iš lenkų nejaučiama jokia grėsmė. Rytų Europos šalys jau tapo pokyčių iniciatorėmis NATO ir Lenkija, kaip didžiausią „svorį“ turinti šalis šiuo atžvilgiu yra aiški lyderė – jos balsas girdimas Aljanse.
Lenkijos vaidmuo taip pat auga ES ir tai yra labai gerai. „Vanagė“ Varšuva puikiai papildytų Berlyno – Paryžiaus ašį ir galėtų teigiama linkme pasukti bendrą europinį diskursą. Be kita ko, tai užtikrintų ir ES finansinio įsitraukimo tęstinumą.
