Su JAV prieš autokratus

Pernai gruodį tapusi pirmąja moterimi Vokietijos diplomatijos vadove, šiandien A.Baerbock yra viena ryškiausių Europos politikų. Jei renkant kitą federalinį kanclerį balso teisę turėtų užsienio piliečiai, bent jau Rytų Europoje už ją balsuotų dauguma.

Atvira, nebijanti ne tik drąsiai kalbėti, parodyti emocijų, bet ir žvelgti už horizonto, – tokią A.Baerbock pažįstame šiandien. Jos įvaizdis, neįspraustas į griežtų kostiumėlių ir geopolitiškai korektiškų pasisakymų rėmus, kiek disonuoja su įtakingiausios Senojo žemyno valstybės užsienio reikalų ministro pareigomis. Šiais visuotinio viešųjų ryšių diktato laikais išlaikyti bent kažkiek savasties net ir patyrusiam politikui nelengva.

Kita vertus, ta A.Baerbock, į kurią atkreipėme dėmesį mes, užsieniečiai, visada išsiskyrė iš minios. Savajai Žaliųjų partijai (su kuria yra vienmetės) ji suteikė naujų spalvų. Jos dėmesys užsienio politikai nebuvo naujas, o ir žaliųjų atstovas jau yra vadovavęs Vokietijos diplomatijai.

Vis dėlto A.Baerbock visada pabrėžė esanti už vertybėmis paremtą užsienio politiką ir savo aiškią poziciją autokratinių režimų – Rusijos ir Kinijos – atžvilgiu.

Situaciją pasaulyje ji, dar nebūdama ministre, vadino liberalių demokratijų ir autokratinių valstybių, kurių kietosios galios politika kelia grėsmę Europai, priešprieša. Dar rinkimų kampanijos metu A.Baerbock sakė, kad Senasis pasaulis kartu su JAV turi stoti į kovą su autoritarizmo šalininkais.

Progresyvios idėjos

Vargu ar tai, kad su šia konfrontacija jai teks susidurti nuo pat pirmosios darbo dienos, galima pavadinti likimu (kito žaliųjų atstovo užsienio reikalų ministro Joschkos Fischerio kadencijos laiku įvyko karas buvusioje Jugoslavijoje ir Rugsėjo 11-osios išpuoliai). Veikiau – A.Baerbock įžvalgumu.

Įžvalgumu ir vertybėmis grįsta ir jos aiški pozicija „Nord Stream 2“ atžvilgiu. Kenksmingu projektu, kurį reikia nutraukti, išpuoliu prieš Rytų Europos šalis šį dujotiekį ji vadino dar tuomet, kai kitų partijų lyderiai nesąmoningai, sąmoningai, už pažadus ar pinigus vadino Vokietijai svarbiu, nepolitiniu projektu.

A.Baerbock kaltino Vokietijos vyriausybę, kad, vertinant dujotiekį, ignoruojama geopolitinė jo reikšmė ir pavojus saugumui. Laikas parodė, kad ji buvo teisi.

Kai invazijai ruošdamasi Rusija sutelkė karines pajėgas prie sienos su Ukraina ir Kryme, A.Baerbock kalbėjo apie sankcijas, kurios Maskvą priverstų laikytis Minsko susitarimų. Dar rinkimų kampanijos metu ji nebijojo kelti Ukrainos stojimo į ES ir NATO ir Europos kariuomenės kūrimo klausimo. Realybė privertė pakeisti požiūrį – juk dar pernai kaip tikra iš pacifistinio judėjimo kilusios partijos atstovė ji pasisakė prieš Vokietijos gynybos biudžeto didinimą, ginklų tiekimą Ukrainai.

Berlyno atsakomybė

Turime palaikyti Ukrainą taip pat ir ginklais, nes Putino žodžiais nesustabdysi.

A.Baerbock tapo pirmąja Vokietijos vyriausybės atstove, apsilankiusia Ukrainoje jau po šiųmetės Rusijos invazijos. „Mes ir toliau palaikysime Ukrainą. Kol nebeliks naujų bučų, – invazijos 100 dienų proga prisiminusi Bučos tragediją, rašė ji laikraštyje „Bild“. – Kad tai, kas mums yra savaime suprantamas dalykas, ir Ukrainos žmonėms vėl taptų norma – gyvenimas laisvėje.“

Vokietijos parama turi apimti ir tolesnį ginklų Ukrainai tiekimą: „Turime toliau palaikyti Ukrainą. Taip pat ir ginklais, nes Putino žodžiais nesustabdysi.“ Ji patikino valstybes partneres, kad Vokietija neliks nuošalyje.

„Mes daugiau niekada nebesislapstysime nuo savo bendro saugumo, o spręsime. Kartu su partneriais ES ir NATO pertvarkome savo gynybą“, – rašė A.Baerbock.

Taika turi savo kainą, tačiau kiekvienas išleistas centas yra investicija į saugumą ir laisvę, į Europos laisvę, o kol nesaugi Ukraina, nesaugi ir Europa. „Jei V.Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, visada išliks naujos agresijos grėsmė“, – teigė A.Baerbock ir pabrėžė Vokietijos, kaip didžiausios ES šalies, atsakomybę.

Populiariausia ministrė

Pernai rudenį vykusiuose parlamento rinkimuose A.Baerbock buvo vadinama „Aljanso 90 / Žaliųjų“ kandidate į kanclerius. Nors rinkimų ir nelaimėjo, žalieji tapo svarbia politine jėga. Užsienio ministro portfelis buvo viena sąlygų, kurias jie kėlė koalicijos partneriams.

Dar gruodį dauguma vokiečių manė A.Baerbock būsiant prasta užsienio reikalų ministre, nors Londono ekonomikos mokykloje tarptautinę teisę studijavusi moteris buvo padariusi puikią karjerą. Žaliųjų partijos užsienio ir saugumo politikos patarėja, dviejų vaikų motina mažiau nei per dešimt metų iš partijos aktyvistės jau buvo tapusi Bundestago nare, nominuota kandidate į kanclerius. Politinei karjerai ji paaukojo ir disertaciją apie stichines nelaimes ir humanitarinę pagalbą – jos taip ir nebaigė.

Tačiau šiandien A.Baerbock – populiariausia Olafo Scholzo vadovaujamos vyriausybės narė: jos darbą palankiai vertina 54 proc. Vokietijos gyventojų. Visi pamiršo prieš rinkimus kilusius nedeklaruotų pajamų ir plagiato skandalėlius.

Vis dėlto ją lengviau lyginti ne su kitais vyriausybės nariais, ne su kitomis politikėmis, kurių Vokietijoje būta nemažai, – A.Baerbock atrodo turinti potencialo tapti Angelos Merkel lygio politike.