Esminis gyvenimo posūkis

Pasauliniam karui įpusėjus (maždaug 1942–1943 m.) Saloth Saras jau buvo perėjęs į kitą ugdymo įstaigą Kampong Čame.

Čia jis daug sportavo žaisdamas futbolą ir krepšinį, taip pat bandė groti smuiku bei kartais padirbėdavo mėgėjų teatro scenos darbininku.

Jis ir toliau uoliai demonstravo atsainų požiūrį į išsilavinimą, tačiau tai jam nesutrukdė 1947 m. vasarą išlaikyti baigiamuosius patikrinimus ir įstoti į vadinamąjį Sisowath licėjų.

1948 m. vasarą Saloth Saro laukė dar vienas patikrinimas, nuo kurio priklausė, ar jam bus leista toliau siekti žinių aukštesniame lygyje, tačiau šių testų jis neišlaikė.

Jam teko stoti į profesinio ugdymo įstaigą ir siekti dailidės amato, tačiau galiausiai Saloth Saras laimėjo stipendiją, leidusią vykti į Prancūziją įgyti aukštesnio išsilavinimo.

Manoma, kad kartu su kitais jaunuoliais į Paryžių Saloth Saras atvykęs 1949 m. spalio 1 d. rytą.

Pasakojama, kad esą iš pradžių būsimojo diktatoriaus gilinimasis į radioelektronikos subtilybes vykęs gana sklandžiai, tačiau netrukus jo gyvenime įvykę keli esminiai lūžiai.

Šie iš pirmo žvilgsnio buvę paprasti ir buitiški, tačiau dabar galima drąsiai konstatuoti, kad būtent jie po kelių dešimtmečių paveikė milijonų Kambodžos žmonių gyvenimus.

Vienas jų – nemokama 1950 m. vasaros kelionė į komunistinius Balkanus su „tarptautine darbo brigada“ padėti atstatyti pasaulinio karo nualinto krašto, tiesiant greitkelį Zagrebe (Kroatija).

Sunku pasakyti, kas tada tiksliai nutiko Saloth Sarui Balkanuose, tačiau, anot P. Shorto veikalo, didelę dalį savojo gyvenimo buvęs gana apolitišku jaunuoliu, būsimasis despotas po šios kelionės staiga pradėjo domėtis politika.

Monstras: Saloth Saras, labiau žinomas Pol Poto slapyvardžiu, buvo vienas pačių baisiausių XX a. gyvenusių tironų, savo brutalumu jis nenusileido nei A. Hitleriui, nei J. Džiugašviliui Stalinui, nei Mao Zedongui. Buvęs Raudonųjų khmerų vadeiva mirė 1998 m. balandžio 15 d., gyvenimą jis baigė slapstydamasis Kambodžos šiaurinėse džiunglėse. Scanpix nuotr.

Neromantiškos tironijos sėklos

Vėliau grįžęs į Prancūziją jis dar ir ėmė artimai bendrauti su labai „progresyviais“ asmenimis.

Vienas jų buvo Kimas Trangas (1925–2013), plačiojoje visuomenėje labiau žinomas Iengo Sary vardu.

Jam likimas buvo numatęs svarbaus žmogaus Saloth Saro vyriausybėje bei jo nusikaltimų bendrininko vaidmenį.

Prasidėjo romantiškas slaptų susibūrimų ir susitikimų, gilinimo į iškilių marksizmui nusipelniusių mąstytojų tekstus bei nesibaigiančių diskusijų metas.

Visa tai, be jokios abejonės, išpureno dirvą tam, kas vėliau įvyko Kambodžoje XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, tačiau mūsų dienomis daugelis tyrinėtojų yra labiau linkę manyti, kad Saloth Saro mąstymui didesnę įtaką padarė ne Karlas Heinrichas Marxas (1818–1883).

Didelę dalį savojo gyvenimo buvęs gana apolitišku jaunuoliu, būsimasis despotas po šios kelionės staiga pradėjo domėtis politika.

Šiuo metu labiau tikima, kad Saloth Saro ideologinį pagrindą labiau formavo marksizmo įkūrėjo pasekėjai, kaip antai Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) ar Mao Zedongas (1893–1976).

Jie buvo ne tik diktatoriai, bet ir marksizmo teologai, tačiau taip pat neatmetamos prielaidos, kad būsimąjį Kambodžos despotą galėjo paveikti dar ir kai kurie Apšvietos epochos (XVII a. pab.– XIX a. pr.) mąstytojai ar Prancūzijos revoliucijos(1789–1799) politiniai veikėjai.

Pilka dreifuojanti dėmė

1951 m. Iengas Sary susituokė su mergina Khieu Thirith (1932–2015), kurios sesuo Khieu Ponnary (1920–2003) vėliau (1956 m.) ištekėjo už Saloth Saro ir galiausiai po beveik dvejų dešimtmečių susirgo šizofrenija, t. y. išsikraustė iš proto tikrąją to žodžio prasme.

Po daugelio dešimtmečių, XXI a., Iengas Sary ir jo sutuoktinė buvo oficialiai apkaltinti nusikaltimais žmogiškumui, tačiau nė vienas jų taip ir nesulaukė pelnytos bausmės.

Naujai atrastas politinis kelias vėl atitraukė Saloth Saro dėmesį nuo siekio įgyti formalų išsilavinimą ir galiausiai, dvejus metus iš eilės neišlaikęs patikrinimų, jis prarado stipendiją.

Įpusėjus 1952 m. gruodžiui Saloth Saras sėdo į laivą Marselyje ir išplaukė į gimtuosius kraštus, o 1953 m. sausio 13 d. jį gabenusi gelda atplaukė į Vietnamo miestą Saigoną.

Tuo metu Vietname vyko kairiųjų grupuočių bei prancūzų valdžios karas, o ir kaimyninę Saloth Saro tėviškę Kambodžą buvo beapimantys neramumai, mat Norodomas Sihanoukas nusprendė išvaikyti kairiosios Demokratų partijos kontroliuotą parlamentą.

Daugiau nei du dešimtmečius, nuo pat grįžimo į gimtuosius kraštus iki iškilimo į valdžią, Saloth Saras buvo tarsi pilka dėmė, dreifuojanti kažkur tarp Kambodžos, Vietnamo ir Kinijos.

Spėjama, kad jis tuo metu dirbo pedagoginį darbą neturėdamas formalios kvalifikacijos, užsiėmė politiniu aktyvizmu bei partizaninio pobūdžio veikla ir keletą kartų lankėsi Kinijos Liaudies Respublikoje.