Kovos laukas – Kambodža

XX a. septintojo dešimtmečio antroji pusė buvo Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų palaikomo autoritarinio Pietų Vietnamo režimo kovų su šiaurėje įsitvirtinusiais komunistais metas.

Kaimyninės Kambodžos teritorijoje Vietnamo komunistai taip pat turėjo savo bazių, tad nuo 1969 m. pavasario Jungtinių Valstijų oro pajėgos vykdė daugiau nei metus trukusią oro smūgių kampaniją, kuri šiuolaikinėje popkultūroje yra labiau prisimenama „slapto Kambodžos bombardavimo“ pavadinimu.

1970 m. kovo 18 d., Norodomui Sihanoukui keliaujant po Europą, Sovietų Sąjungą ir Kinijos Liaudies Respubliką, generolas Lon Nol (1913–1985) kartu su karaliaus pusbroliu Sisowath Sirik Mataku (1914–1975) bei būriu kitų politinių veikėjų įvykdė karinį perversmą, o tų pačių metų spalio 9 d. miestui ir pasauliui buvo paskelbta apie Khmerų Respublikos įkūrimą.

Naujoji valdžia pradėjo daryti spaudimą Kambodžoje įsikūrusiems vietnamiečių komunistams, o Kinijos Liaudies Respublikoje įstrigęs Sihanoukas išplatino atsišaukimą, raginantį kovoti su perversmininkais.

Įpusėjus 1970 m. pavasariui Šiaurės Vietnamo ir vadinamojo Vietkongo (komunistų partizanai veikiantys Pietų Vietnamo teritorijoje) smogikai pradėjo koordinuotų išpuolių prieš naująją Kambodžos vyriausybę seriją, o besibaigiant tų metų balandžiui situacija dar labiau komplikavosi, kai į Kambodžos teritoriją oficialiai įžengė JAV bei Pietų Vietnamo valdžios pajėgos.

Oficiali amerikiečių ir jų sąjungininkų įžengimo priežastis buvo Vietnamo komunistų bazių, įrangos ir ginkluotės naikinimas, tačiau neatmestina prielaida, kad šiuo savo žingsniu JAV vyriausybė siekė dar ir padėti trapiam Lon Nol režimui išlaikyti valdžią.

Raudonieji khmerai kyla

Spėjama, kad tuo metu Saloth Saras jau buvo užmezgęs ryšius ir sudaręs šiokią tokią karinio bei politinio pobūdžio sąjungą su komunistinėmis Vietnamo grupuotėmis, tačiau XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje jo bendraminčiai, mūsų dienomis prisimenami „raudonų khmerų“ pavadinimu, dar nebuvo tapę rimta politine grupuote, galinčia mesti iššūkį kitoms regiono jėgoms.

Per kelerius ateinančius metus (nuo maždaug 1971 m. iki 1975 m.) raudonųjų khmerų gretos sparčiai išaugo kartu su kontroliuojamomis teritorijomis.

1975 m. Lon Nol vyriausybė jau buvo visiškai praradusi pasitikėjimą tiek vietiniu, tiek regioniniu, tiek geopolitiniu lygmenimis, tačiau Vietnamo komunistų bei sustiprėjusių raudonųjų khmerų abipusis priešiškumas taip buvo išaugęs.

Abi politinės jėgos vadovavosi marksizmo ideologija ir kovojo su baltaisiais „imperialistais“, tačiau XX a. aštuntajam dešimtmečiui baigiantis, tarp šių dviejų komunistinių valstybių kilo atviras karas, formaliai vykęs beveik dešimt metų.

Vieni tai sieja su SSRS, Jungtinių Valstijų ir Kinijos Liaudies Respublikos konkurencija dėl įtakos regione, kiti beda pirštu į žymiai senesnius laikus menančias khmerų nuoskaudas dėl nesibaigiančių vietnamiečių ir Tailando (Siamo) tajų karų bei žiauraus atėjūnų elgesio su Kambodžos žmonėmis.

Prasidėjus 1975-iesiems marksistai jau buvo perėmę didelės dalies Kambodžos žemių kontrolę, tačiau norint pradėti socialistinės utopijos statybas, reikėjo užimti sostinę Pnompenį.

1975 m. sausį raudonieji khmerai pradėjo savo puolimą prieš Lon Nol vyriausybės vis dar kontroliuojamų teritorijų likučius ir labai greitai palaužė silpną demoralizuotų vyriausybės šalininkų pasipriešinimą.

Tų pačių metų vasario mėnesį jie jau buvo perėmę judėjimo Mekongo upe kontrolę, o tai reiškė, kad pagrindiniai tiekimo į sostinę keliai buvo beveik visiškai užkirsti.

1975 m. balandžio 12 d. Jungtinių Valstijų valdžia nusprendė evakuoti iš miesto JAV piliečius (taip pat kuriuos Kambodžos bei trečiųjų šalių piliečius), o dar po penkių dienų (balandžio 17 d.) miesto kontrolė atsidūrė Saloth Saro bendražygių rankose.

Raudoniesiems khmerams dar nespėjus užvaldyti sostinės, Lon Nol paspruko į Jungtines Valstijas, kuriose ir praleido likusius dešimt savo gyvenimo metų, tačiau jo politiniam partneriui karaliaus pusbroliui Sisowath Sirik Matakui išnešti sveiko kailio nepavyko (jis veikiausiai buvo nužudytas raudonųjų khmerų).

Auka: 64 metų Kambodžos gyventojas Bou Meingas, išgyvenęs Pol Poto režimą, Tuol Sleng genocido muziejuje Pnompenyje demonstruoja, kaip buvo kalinamas, 2005 m. balandis. Scanpix nuotr.

Radikaliųjų marksistų pamišimas

Saloth Saras, matyt, tikėjo, kad naujosios socialistinės visuomenės egzistencijos pagrindas turėtų būti grįstas žemės ūkio produkcija, todėl didelė dalis žmonių buvo išvaryti iš urbanizuotų vietovių (įskaitant Pnompenį) ir nuginti gyventi bei dirbti į kaimą.

Raudonųjų khmerų garbei reikia pasakyti, kad jie nesunaikino šimtmečius menančio Kambodžos palikimo (pvz., Ankoro miesto) ir nenužudė Norodomo Sihanouko (jis buvo įkalintas namų arešto sąlygomis), tačiau jiems įsitvirtinus valdžioje, visoje Kambodžoje prasidėjo tai, kas paprastai vykdavo visose kitose vietose, kuriose prie valstybės vairo stodavo radikalūs marksizmo sektantai.

Visas Kambodžoje esantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atsidūrė valdžios žinioje, o į provincijas bei kolūkius suvaryti miestų gyventojai buvo priversti visas savo jėgas skirti žemės ūkiui.

Sunkiosios pramonės likučiai buvo sutelkti į žemės ūkio technikos ir lengvosios pramonės prekių gamybą, o valiuta buvo panaikinta. Tai reiškė, kad į kolūkius suvaryti žmonės turėjo dirbti be atlygio, o kiekvienas atsisakantis paklusti valdžios pareigūnų įsakymams galėjo būti nužudytas.

Maistą ir drabužius teoriškai išduodavo valstybė, todėl sėkmės palytėtas priešgyniaujantis asmuo galėjo sulaukti ir švelnesnių bausmių, pvz., maisto davinio sumažinimo.

Visoje Kambodžoje prasidėjo tai, kas paprastai vykdavo visose kitose vietose, kuriose prie valstybės vairo stodavo radikalūs marksizmo sektantai.

Naujosios socialistinės utopijos, po kelerių mėnesių pramintos Demokratine Kampučija, valdžia savą visuomenę pradėjo skirstyti į trijų rūšių žmones.

Pirmąją šiuolaikiniai ekspertai įvardina kaip visateisius naujosios bendruomenės narius, t. y. žmones, kilusius iš vadinamojo proletariato ir vargingai gyvenusius kaimo vietovėse daugelį metų karta iš kartos.

Jų galimybės naujoje santvarkoje buvo bene didžiausios (didesnes turėjo tik nomenklatūra).

Antroji yra vadinama kandidatais. Šios „rūšies“ atstovai taip pat turėjo galimybių, tačiau visada eilėje būdavo antri po visateisių narių.

Trečioji žmonių „rūšis“ mūsų dienomis yra įvardinama „indėlininkų“ terminu (angl. depositees).

Skirstant maisto davinius, šios grupės atstovai būdavo paskutiniai eilėje, o vykdant egzekucijas, jiems visada buvo teikiama pirmenybė.

Pirmąsias dvi grupes iš pradžių daugiausia sudarė „paprasti žmonės“, iki 1975 m. balandžio prisijungę prie raudonųjų khmerų, o trečiąją – buvę turtingi valstiečiai bei iš miestų į kaimus suvaryti asmenys.

Su trečiosios kategorijos žmonėmis naujoji valdžia visais atžvilgiais elgėsi bene šiurkščiausiai, tačiau dalis jų bent jau turėjo teorines galimybes „įrodyti savo lojalumą proletariato revoliucijai“ ir iš dalies pagerinti materialinę asmeninės egzistencijos padėtį.

Siaubas tolimojoje Azijoje

Kiekvienas žemės ūkyje dirbantis žmogus turėjo įvykdyti valdžios nustatytas kvotas, tačiau, naujasis režimas siekė ne vien pagerinti žemės ūkio produkcijos statistiką.

Kaip ir ankstesni SSRS, Trečiojo reicho, Kinijos Liaudies Respublikos bei Šiaurės Korėjos režimai, Pol Potu pasivadinusio Saloth Saro valdžia turėjo ambicijų iš esmės pertvarkyti žmonių mąstymą ir gyvenimo būdą.

Dėl to prasidėjo labai agresyvi smegenų plovimo bei indokrinacijos kampanija, per kurią buvo siekiama įdiegti meilę sunkiam darbui ir naujajai valdžiai.

Ja taip pat buvo siekiama žmonių sąmonėje iškelti kolektyvą aukščiau individo, todėl žmonės buvo skatinami kasdienėje kalboje labiau vartoti daugiskaitą, o ne vienaskaitą nurodančius įvardžius.

Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad didelė dalis naujosios visuomenės narių buvo verčiami rengtis panašiais rūbais.

Dėl to pasaulinės bendruomenės sąmonėje ilgam įsitvirtino belytę juodą pižamą primenančią valstiečio aprangą dėvinčio ir kaklą raudonų bei baltų langelių kaklaskare apsivyniojusio raudonojo khmero įvaizdis.

Teoriškai naujosios valdžios atstovai galėjo nužudyti kiekvieną, kuris jiems kažkuo neįtiko ar nepatiko, tačiau didžiausią savojo įniršio smūgį raudonųjų khmerų režimas pirmiausia nukreipė prieš visus, kurie buvo įtariami dirbę senajai valdžiai ar kitų valstybių vyriausybėms.

Apytiksliai nuo 1975 m. balandžio iki 1979 m. sausio represijų ir žudynių aukomis Kambodžos žemėse tapo inteligentijos bei aukštojo išsilavinimo arba specifinių žinių reikalaujančių profesijų (teisininkai, pedagogai, gydytojai, žurnalistai ir t. t.), dvasininkijos (tiek budistų, tiek krikščionių, tiek musulmonų) ir etninių mažumų (vietnamiečiai, kinai, tajai bei čamai) atstovai.

Kiek vėliau buvo nužudyta ir nemažai įtariamų „išdavikų“ bei „šnipų“, oficialiai skelbiama, kad iš viso galėjo būti nužudyta apie 1,7 mln. žmonių.

Didžioji Dievo neteisybė

Tuo metu atsidurti režimo taikiklyje žmogus galėjo dėl pačių menkiausių įtarimų arba įskundus prieš tai tardytam žmogui.

Matyt, dėl to ilgainiui viešojoje erdvėje įsitvirtino liūdnas anekdotas, teigiantis, kad tais laikais Kambodžoje kiekvienas žmogus, mokėjęs bent kelias kalbas ir nešiojęs akinius, galėjo būti nušautas.

Anot žurnalo „Time“ straipsnio „Liudininkas per genocido bylos nagrinėjimą apibūdina žiaurius raudonųjų khmerų kankinimus“ („Witness Describes Khmer Rouge’s Gruesome Torture During Genocide Trial“, 2015), įtariamuosius tardantys asmenys prisigalvodavo tokių žiaurių būdų, kad šie nebūtų padarę gėdos nei NKVD, nei SS budeliams.

Pasak straipsnyje cituoto liudininko Keo Chandaros, tardytojai apklausiamoms moterims replėmis plėšę žaizdas, į kurias buvo pilama rūgštis, o būrys kalinių buvo verčiami visą tai stebėti.

Vėliau režimo aukos dažnai būdavo vienu ar kitu būdu nužudomos ir palaidojamos masiniuose kapuose.

Kai kas spėja, kad žmonių, kuriems režimas atėmė gyvybę, turėtų būti kiek daugiau nei milijonas, tačiau ant Saloth Saro sąžinės krenta kaltė ir dėl tų, kuriuos jam valdant pražudė maisto stygius bei ligos.

Nors komunistinės Vietnamo grupuotės iš dalies prisidėjo prie raudonųjų khmerų iškilimo, nuo pat 1975 m. balandžio abiejų marksistuojančių kaimynų santykiai vis labiau prastėjo, o nuo 1977 m. vietnamiečių ir khmerų susirėmimai bei provokacijos vis dažnėjo.

1978 m. gruodį Vietnamo pajėgos pradėjo atvirą invaziją į Kambodžą ir Saloth Saras su šalininkais buvo priverstas trauktis Tailando sienos link.

Tai buvo jo politinės karjeros ir valdymo pabaigos pradžia, tačiau jis vis dar bandė tęsti kovą ir užsiimti politine veikla beveik iki pat savo mirties.

Spėjama, kad jis mirė 1998 m. balandžio 15 d. dėl širdies smūgio miegodamas (neatmetama ir savižudybės versija) kažkur džiunglėse, taip ir nesulaukęs kalėjimo ar kartuvių už tai, ką padarė.