1998 m. rugpjūčio 7 d. "Al Qaedos" teroristai susprogdino galingus užtaisus prie Jungtinių Valstijų diplomatinių atstovybių Kenijoje ir Tanzanijoje. Šį rugpjūtį Vakarai nesiėmė rizikuoti ir užvėrė ambasadų Viduriniuose ir Artimuosiuose Rytuose duris. Ar iš tiesų grėsmė tokia reali?

Praėjusį savaitgalį per pasaulį nuvilnijo perspėjimas – terorizmo pavojus kaip niekuomet realus. Vakarų šalys tučtuojau ėmėsi veiksmų.

Viduriniuose ir Artimuosiuose Rytuose buvo uždarytos Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kanados ir Jungtinių Valstijų ambasados.

Kas taip įbaugino Vakarų šalis? Pasak amerikiečių žvalgybos, saugumo pareigūnams pavyko perimti pokalbį tarp "Al Qaedos" vadų , kurie, kaip spėjama, diskutavo apie regione planuojamas atakas prieš Vakarus.

Atsarga gėdos nedaro? "Kauno diena" kalbėjosi su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi apie kilusį sąmyšį dėl galbūt planuojamo teroro akto.

– Profesoriau, šią savaitę minėtos ir 1998 m. teroro aktų Kenijoje bei Tanzanijoje metinės. Kokį pėdsaką paliko šie išpuoliai?

– Sakyčiau, kad išpuolis Afrikoje buvo svarbus simboline prasme. Gal ne tiek dėl žuvusių, nors žuvo iš tiesų daug žmonių, tačiau tai buvo bene svarbiausi du įžanginiai "Al Qaedos" išpuoliai, kurie vėliau, dabar jau žiūrint retrospektyviai, aiškiai parodė, kad "Al Qaeda" jau buvo labai grėsminga jėga, su kuria reikėjo ryžtingai dorotis.

Aišku, dabar vertindami iš laiko perspektyvos galime sakyti, kad tuometė JAV administracija, vadovaujama demokrato Billo Clintono, buvo nepakankamai ryžtinga arba galbūt neįvertino tos grėsmės, kuri, kaip žinome, po trejų metų išsiliejo jau Jungtinių Valstijų teritorijoje.

Apibendrinant, šie sprogimai tikrai buvo labai svarbus įvykis. Osama bin Ladenas savo frontą kovai su sionistais ir kryžiuočiais jau buvo subūręs keliais metais anksčiau prieš rugsėjo 11-osios atakas. Deja, į šią grėsmę nebuvo žiūrima rimtai. O, pasirodo, į tai reikėjo atsižvelgti. Nes tokie išpuoliai – gerai parengti, koordinuoti, prieš gerai įtvirtintas ir apsaugotas Jungtinių Valstijų atstovybes – rodė, kad "Al Qaeda" jau tuo metu buvo labai svarbi veikėja, žinoma, neigiama prasme, tarptautinių santykių srityje.

– Praėjo jau nemažai laiko nuo 1998 m. Kas pasikeitė per šį laiką? Kaip pasikeitė pati išpuolių organizatorė "Al Qaeda"?

– Sakyčiau, kad, palyginti su 1998 m. arba su 2001 m., pokyčiai yra fundamentalūs. Kalbu apie "Al Qaedos" arba, tiksliau, viso džihadizmo judėjimo evoliuciją.

"Al Qaeda" veikiau buvo pagrindinė organizacija džihadistų judėjime, bet ne vienintelė. Šiuo atveju ji davė toną, subūrė bendraminčius, nebūtinai fiziškai subūrė į vieną organizaciją, veikiau dvasiškai. Džihadizmas išliko, bet pakitusiomis formomis. Tačiau "Al Qaeda" kaip organizacija faktiškai nustojo gyvuoti, dabar galime kalbėti apie atskiras džihadistų kuopeles, kurios, žinoma, gali būti labai pavojingos, gali būti ne tokios pavojingos, sunkoka tai įvertinti.

Pavyzdžiui, Jemene vyriausybė giriasi užkirtusi kelią dideliam išpuoliui. Akivaizdu, kad grupelės gali būti gerai ginkluotos, techniškai pasirengusios, motyvuotos, tačiau tai jau nebėra "Al Qaeda". Kitaip sakant, "Al Qaeda" kaip organizmas jau nebeegzistuoja, tačiau, kalbant biologiškai, pasėta sėkla sudygo kaip kitos gyvybės. Kuopelės veikia ir, paėmus bendrai, yra tokios pat grėsmingos. Grėsmė, kelta 1998, 2001 ar 2013 m. (aišku, tai sunku objektyviai pamatuoti), tebėra didelė.

– Kalbant apie Jungtines Valstijas. Galbūt demokratai linkę švelniau žiūrėti į galimas grėsmes nei respublikonai, kurie ėmėsi plataus karo su terorizmu?

– Sakyčiau, kad yra pamatiniai dalykai, kurie bendri tiek respublikonams, tiek demokratams, kalbant apie šalies saugumą. Prioritetai neabejotinai yra tokie pat.
Kitas klausimas – priemonės. Kitaip sakant, priemonių masiškumas, staigus jų panaudojimas. Matėme George'o W.Busho administracijos veiksmus – greitai ir daug. Teisėtai neteisėtai, teisingai neteisingai, esant pagrindui, nesant pagrindo – apie tai jau dešimtmetį diskutuojama.

Barackas Obama iš dalies yra įspraustas į rėmus. Jis paveldėjo karines misijas, nors aš sakyčiau – okupacijas, tiek Irako, tiek Afganistano. Jam teko priimti nepopuliarius sprendimus, nes jau pačios okupacijos buvo nepopuliarios.

B.Clintonui reikėjo priimti kiek kitokius sprendimus, ir tai jam nebuvo taip skausminga. Šiuo atveju mes matome, kad demokratų taktikos lygmeniu (arba operacijų lygmeniu) elgesys skiriasi. Natūralu, kad veiksmai skiriasi ir nuo anksčiau buvusių respublikonų administracijų.

– Taigi teroro išpuolių pavojus, paskelbtas šią savaitę, neabejotinai turi pagrindo?

– Aišku, sunku įvertinti, nes nedisponuoju informacija. Vis dėlto manau, kad JAV tokį beprecedentį žingsnį imtųsi žengti tik tokiu atveju, jei turėtų informacijos. Žinoma, galima diskutuoti, kiek ji patikima, kiek ne, tačiau faktas, kad informacijos apie galimus išpuolius turėjo būti.

Kitaip sakant, uždaryti savaitei savo atstovybes reikėjo tvirto pagrindo. Viena vertus, tai labai brangu, kita vertus, simboliškai tai reiškia arba pralaimėjimą, arba silpnumo parodymą, o tai kare su teroristais neleistina. Todėl spėju, jog JAV specialiosios tarnybos turėjo pakankamai medžiagos, kad preventyviai uždarytų ambasadas.

Per tą laiką galima išsiaiškinti, kas ir ką ketino "iškrėsti", arba galbūt bus labiau užtikrintas saugumas. Tarkime, bus atsiųsta daugiau jūrų pėstininkų arba bus įrengta daugiau vaizdo kamerų ir kt., kad būtų užkirstas kelias galimam išpuoliui.