Šią savaitę Egipto žmonės balsavo referendume dėl naujosios šalies konstitucijos ir – tai pernelyg nenustebino – jai pritarė. Naujasis pagrindinis šalies įstatymas užtikrins kariuomenės dominavimą valstybėje. Tik ar garantuos stabilumą?

Konstitucijai pritarta

Pasak Egipto vyriausybės, naujosios konstitucijos projektui pritarta triuškinama balsų dauguma. Kiek tokiuose pareiškimuose tiesos, o kiek melo – sudėtinga pasakyti.

Žinoma, valstybinė žiniasklaida džiūgavo, kad referendume žmonės gausiai palaikė naująjį pagrindinį šalies įstatymą.

"Žmonės pasakė "taip", – skelbė antraštė pirmajame laikraščio "Al Akhbar" puslapyje. O kitas leidinys "Al Ahram" pranešė, kad naujajai konstitucijai pritarė 90 proc. rinkėjų.

Tiesa, referendumo baigtis buvo aiški dar gerokai prieš balsavimą, kurį boikotuoti ragino Musulmonų judėjimas, vyriausybės paskelbtas "teroristų organizacija".

Konstitucijos priešininkų stovykla prieš referendumą buvo beveik nepastebima, o už agitaciją balsuoti prieš šį dokumentą grėsė areštas.

Kariuomenės sugrįžimas?

Ar Egipte į valdžią vėl grįžta kariškiai? Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Egdūnas Račius mano, kad lyginti dabartinės situacijos šalyje su 1952 m. perversmu Egipte, per kurį buvo nuversta monarchija ir į valdžią atėjo armija, negalima.

– Profesoriau, Egipte į valdžią grįžta kariškiai?

– Na, galbūt negalime sakyti, kad tai yra déjà vu, kitaip sakant, kad istorija kartojasi. Vargu ar galime tapatinti tai, kas dabar vyksta Egipte, su tuo, kas vyko 1952 m. Kalbu apie karinį perversmą.

Manau, kad kariškiai šiuo metu nebesiekia taip tiesiogiai valdyti šalies, kaip tada. Kita vertus, jie nori užsitikrinti, kad kariuomenė liktų, jei taip galima pasakyti, valstybė valstybėje.
Ji tokia buvo per visus tuos daugiau nei 60 metų, tačiau pastaruoju metu buvo iškilusi grėsmė, kad naujoji civilinė valdžia imsis panašių reformų, kurių ėmėsi Teisingumo ir plėtros partija (AKP) Turkijoje. Tokių ženklų jau buvo. Turkijos AKP labai sveikino Musulmonų brolijos atėjimą į valdžią, Turkijos ir Egipto santykiai labai atšilo. Kalbu apie tą laikotarpį, kai Egipte dominavo Musulmonų brolija.

Tuo metu Egipto kariškiai pajuto grėsmę savo imperijai – pirmiausia ekonominei, o kartu ir politinei.

Šiuo atveju mėginama sukurti situaciją, kurioje ne tiek svarbu, ar kariškis taps šalies prezidentu. Nors, rodos, vis rimčiau kalbama apie generolo Abdelio Fattah el Sisi kandidatūrą.
Bet jeigu netyčia Egipte būtų sukurta vienokia ar kitokia demokratijos forma, kitaip sakant, kas nors išoriškai panašaus į demokratiją, arba po kitų rinkimų pats generolas nenorėtų būti perrinktas, o gal leistų kitam, pavyzdžiui, civiliui, laimėti, kariškių interesas liktų toks pat – jie tiesiog nori užsitikrinti, kad pagal naująją konstituciją kariuomenė turėtų labai didelius įgaliojimus kištis, o gal net, galima sakyti, valdyti šalį.

Taigi, atsakant į klausimą, paralelių su 1952 m. esama, tačiau nesakyčiau, kad šiuo metu vyksta koks nors grįžimas į tą, pavadinkime, nulinę fazę – karinio režimo valdymą.

Be to, svarbu pridurti, kad, nepaisant tų visų iš Egipto plaukiančių žinučių, jog kariuomenė ten gausiai palaikoma, yra ir kitų jėgų. Šiuo atveju galime kalbėti ir apie kariuomenės oponentus. Juos galima, paprastai tariant, padalyti į dvi stovyklas: konservatyviąją, arba religiškai angažuotą, ir liberaliąją.

Pirmoji tarsi neturėtų būti oponuojanti kariuomenei, tačiau taip jau išėjo, kad būtent kariuomenė išstūmė Musulmonų broliją į paraštę. O antroji stovykla – liberalioji, ji dar visai nauja šioje konjunktūroje. Buvo Egipte įvairių jėgų, pavyzdžiui, kairiųjų, šeštajame dešimtmetyje, tačiau nebuvo jaunimo atstovaujamų jėgų, kurios buvo ypač aktyvios verčiant iš posto Hosni Mubaraką. Panašių jėgų anuomet nebuvo.

Taigi, manau, kad padėtis šiuo metu yra kitokia ir gal net gerokai sudėtingesnė.

Ko ir kas nepasidalijo?

– Dėl ko susikirto Musulmonų brolijos ir kariuomenės keliai? Nepasidalijo tos, kaip sakėte, "ekonominės imperijos"?

– Manau, ne tiek dėl tos, pavadinkime, imperijos arba pyrago dalies, o dėl to, kad civiliai užsinorėjo perimti kariuomenės kontrolę. Kitaip sakant, kad kariuomenė taptų pavaldi civilių vyriausybei.

Šiuo atveju tai, matyt, buvo ne paties pyrago dalies perskirstymo klausimas, o tas, jog civiliai norėjo būti tie, kurie sprendžia, kiek to pyrago turi armijai atitekti. Akivaizdu, kad tai būtų gerokai mažesnė dalis, nei kariuomenė turi dabar ar turėjo visuomet.

– Kaip didžiosios pasaulio valstybės vertina situaciją Egipte? Žinoma, svarbiausios žaidėjos, matyt, yra Jungtinės Valstijos?

– Sunku spręsti. Akivaizdu, kad JAV nėra kol kas apsisprendusios, kiek jos nori remti būsimą vyriausybę. Ir, kaip matome, JAV yra pritilusios šiuo klausimu.

Galima sakyti, kad JAV žiūri į situaciją iš gana toli. Nepastebėjau, kad būtų daug kalbama pasaulio žiniasklaidoje apie JAV poziciją, – ką Vašingtonas mano apie konstituciją, apie valdžios perdavimą civiliams ir t. t.

Žinoma, amerikiečiai galbūt atrodytų juokingai, jei kariškiai delstų perduoti valdžią civiliams, o JAV juos karštai remtų. Racionaliai mąstant, amerikiečiams tikrai būtų naudingiau kalbėtis su gana nuspėjama karine chunta negu su kad ir nuspėjama, bet nelabai norinčia bendradarbiauti bei nelabai priimtina (dvasiniu požiūriu) civiline ir demokratiškai išrinkta, bet religijos požiūriu konservatyvia valdžia.

Naujoji Egipto konstitucija

Naujoji konstitucija, kurios projektą parengė liberalių pažiūrų politikų dominuojamas komitetas, paskirtas kariškių remiamos vyriausybės, uždraus religiniu pagrindu įsteigtas politines partijas, suteiks moterims vienodas teises su vyrais ir gins mažumą sudarančių krikščionių statusą. Tačiau šis dokumentas taip pat suteiks kariuomenei specialų statusą, leisiantį jai savarankiškai paskirti gynybos ministrą, kuris šias pareigas eis aštuonerius metus, ir teisti civilius gyventojus kariniuose tribunoluose.