Lėktuvas „Boeing 777“, kuriame buvo 239 žmonės, dingo 2014 kovo 8-ąją pakeliui iš Kvala Lumpūro į Pekiną.

Per didelio masto povandenines paieškas Indijos vandenyno pietinėje dalyje katastrofos vieta dar nebuvo rasta, todėl keliamos prielaidos, kad laineris galėjo sudužti kur nors kitur, ypač jeigu buvo valdomas tik skrydžio pabaigoje.

Pasak kai kurių ekspertų, pilotuojamas orlaivis galėjo sklęsti ir nukristi į vandenyną už dabartinės 120 tūkst. kvadratinių kilometrų paieškos zonos ribų.

Vis dėlto šio lainerio gamintojos „Boeing“ atlikti išsamūs bandymai ir Australijos gynybos departamento duomenų analizė rodo, kad lėktuvas, skriedamas dideliu greičiu, įsirėžė į vandenyną nepriklausomai nuo vieno arba abiejų piloto veiksmų, sakoma dienraščio „The Australian“ pranešime.

Kai lėktuvo degalų atsargos išseko, o varikliai liovėsi veikti, jo greitis sumažėjo. Tada laineris pradėjo leistis iš 35 tūkst. pėdų (10,7 km) aukščio, pagreitėdamas ir sulėtėdamas. Kaip nurodė „Boeing“, tuo metu jo greitis svyravo nuo 12 tūkst. iki 20 tūkst. pėdų per minutę (219–366 km/val.), rašo „The Australian“.

Faktą, kad lėktuvas krito dideliu greičiu, patvirtina nauja duomenų analizė, kurią atliko Australijos gynybos departamentas. Šiam tyrimui buvo panaudoti duomenys apie signalus, kuriais automatiškai keitėsi lėktuvas ir vienas kosminis palydovas, sakė MH370 paieškų vadovas.

Australijos transporto saugumo biuro (ATSB) vadovas Gregas Hoodas (Gregas Hudas) sakė palaikantis prielaidą, kad MH370 laineris „veikiausiai sudužo 120 tūkst. kv. km. zonoje, kur dabar vykdomos paieškos“.

Malaizijos pareigūnai praeitą savaitę nurodė, kad vienas lėktuvo pilotas namuose naudojo skrydį imituojančią programą ir buvo suplanavęs maršrutą, labai panašų į numanomą MH370 galutinį kursą.

Vis dėlto pareigūnai perspėjo, kad šis faktas neįrodo, jog pilotas sąmoningai sudaužė lėktuvą.