- LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Visada būtina rodyti realybę, nors ji kartais gali būti šokiruojanti, sako fotografas Artūras Morozovas. Jis priduria, kad fotografai ne visada gali vadovautis taisyklėmis, ką galima ar ko negalima fotografuoti, bet privalo jausti pagarbą.
„Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina A. Marozovas.
Menotyrininkė, fotografijos kritikė Agnė Narušytė pastebi, kad lietuvių sukrečiančios nuotraukos vis dėlto nepaveikia taip stipriai, kaip kitų tautų žmones. Ji svarsto, kad tam įtakos gali turėti sovietinė okupacija.
A. Narušytė: jei vaizdas gali pakeisti pasaulį, jį būtina publikuoti
Anot A. Narušytės, fotografija vis dar turi didelę galią, nes gali vienu ypu papasakoti istoriją. Nors menotyrininkė pripažįsta, jog fotografija nėra tokia galinga, kad pakeistų žmonių ar net valstybių požiūrį, ji dažnai turi daugiau galios nei žodžiai. Dėl to, A. Narušytės nuomone, reikia publikuoti šokiruojančias nuotraukas.
„Manau, kad tą nuotrauką [kurioje ant kranto užfiksuotas nuskendęs trejų metų berniukas, kurio tėvai bandė emigruoti į Kanadą – LRT.lt] reikėjo būtinai publikuoti, ypač matant, kaip ji keičia pasaulį. [...] Jei kažkoks vaizdas gali padėti pakeisti pasaulį, jis turi būti išspausdintas. Kiekvienas, dėdamas tokią paveikiančią fotografiją, susijusią su mirtimi, susimąsto, ar, įdėjus ją, bus labiau pažeistos žmogaus teisės, ar pasiektas norimas rezultatas“, – sako A. Naruštytė.
Pasak A. Morozovo, nuotrauka, kurioje užfiksuotas nuskendęs berniukas, sulaukė tokio didelio dėmesio, nes iki šiol pabėgėlių krizę dažniausiai iliustravo tik tekstai, kuriuose buvo aprašyta daugybė mirčių. Nuotraukose dažniau buvo fiksuojami pabėgėliai, plaukiantys mažyčiais laiveliais, pastebi A. Morozovas.
„Matėme ir kai kurių jų mirčių, bet neabejotinai ši turkų fotožurnalistės Nilufer Demir nuotrauka tapo ikonine. Iki šiol nė viena nuotrauka, diskutuojant apie pabėgėlių krizę, nebuvo tokia populiari ir apie ją nebuvo tiek daug diskutuojama. Tai yra senas būdas nuotraukomis provokuoti skaitytoją, diskutuojant aktualiomis temomis“, – tvirtina A. Morozovas.
Siūlo ieškoti detalių, o ne fiksuoti pačius žiaurius vaizdus
Anot A. Morozovo, fotografams visada kyla dilema, ar reikia rodyti visus vaizdus, kuriuos galima užfiksuoti. Taip pat, jei tai vis dėlto reikia padaryti, kiek vaizdų rodyti. Pašnekovo teigimu, yra daugybė būdų, kaip galima išvengti sukrečiančių vaizdų, bet neprarasti nuotraukos poveikio.
„Net ir mirtis gali būti savotiškai estetiška, tačiau, nuvykęs į vietą po sprogimo, nepuoli fotografuoti žmonių kūno dalių, nes neaišku, ką paskui su tomis nuotraukomis daryti. Akcentus galima atrasti per tam tikras smulkias detales, taip pat – paveikius kampus. [...] Tokius vaizdus būtina rodyti, nes fotografo darbas – vaizduoti realybę, kuri kartais yra šokiruojanti“, – aiškina A. Morozovas.
Jis įsitikinęs, kad tokių nuotraukų publikavimas turėtų tapti diskusijų objektu, ypač todėl, kad fotografai apskritai turi ribotas teises fotografuoti ir publikuoti vaikų, sužeistųjų ir kai kurių kitų žmonių nuotraukas. „Kai atvyksti į karą ar kitą aplinką, pavyzdžiui, susijusią su pabėgėlių krize, negali remtis vien teisėmis, nes nebus būdų, kaip papasakoti istoriją. Tokiu atveju visada kalbuosi su žmonėmis ir bandau paaiškinti, kodėl tai svarbu, kodėl svarbu jiems, kodėl reikia parodyti realybę“, – sako A. Morozovas.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad fotožurnalistams įvykių fiksavimas yra darbas, už kurį jie gauna atlygį ir su kuriuo susiduria nuolat, tačiau priduria, kad vis tiek derėtų gerbti tai, kas yra fotografuojama. „Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – tvirtina A. Marozovas.
Paveikia ne žiaurumas, o apeliacija į jausmus
A. Narušytė pastebi, kad lietuvius paveikti nuotraukomis nėra lengva. Anot jos, įtakos galėjo turėti sovietmetis, kai visi buvo apsaugoti nuo drastiškų vaizdų, nes fotografinė kultūra leidiniuose buvo labai griežtai prižiūrima, buvo siekiama, kad visada būtų rodomas pozityvus realybės vaizdas.
„Jis būdavo netgi perdėtai pozityvus. Mums buvo bandoma įteigti, kad viskas yra geriau, nei yra iš tikrųjų. Taip mes buvome apsaugoti. Galbūt dėl to ir tapome socialiai nejautrūs. Mūsų nepakeičia tokios fotografijos, mes nepradedame sakyti – priimkime pabėgėlius. [...] Galbūt tie žmonės, kurių veidai atsidūrė fotografijose, jaučia, kad jais buvo pasinaudota, bet galbūt tai galima vertinti kaip nelabai didelę auką kitų labui, jei ta fotografija suveikė“, – svarsto A. Narušytė.
Menotyrininkė įsitikinusi, kad žiūrovą paveikia ne tos nuotraukos, kuriose vaizduojamas kraujas, jo gausa ar purvas, bet tos, dėl kurių susipainioja žmogaus jausmai. A. Narušytė aiškina, kad būtent tokį poveikį ir turi turkų fotografės užfiksuotas nuskendęs berniukas.
„Mes matome vaiką, kuris atrodo taip, lyg miegotų. Tai – pažįstamas kasdienis vaizdas, tačiau labai gerai matoma, kad vaikas miręs. Šalia jo stovi pareigūnas, dirbantis savo darbą. Man atrodo, kad šioje nuotraukoje tobulai susipina mūsų kasdienybė su mirtimi. Tai labai aštriai veikia“, – sako A. Narušytė.
Jos nuomone, jei fotografijose vien tik vaizduojama mirtis, tai veikia mažiau, nes nuotrauka žiūrovui tiesiog sukelia pasibaisėjimą, pasibjaurėjimą ir žmogus pasistengia nuo jos kuo greičiau pasitraukti.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Emocinės gerovės konsultantų paslaugos lieka Kauno rajone6
Kauno rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras kartu su Kauno rajono savivaldybės administracija baigia įgyvendinti projektą „Gerovės konsultantų paslaugų prieinamumo gerinimas Kauno rajono savivaldybėje“. Projekto tikslas buvo Kaun...
-
Per didelis cholesterolio kiekis kraujyje gali prišaukti nerimo sutrikimus ar depresiją?6
Naujausias tyrimas atskleidžia, kad didelis cukraus vartojimas ir riebalų kiekis kraujyje gali jus panardinti į depresiją. ...
-
Specialistė apie lytiškumo suvokimo problemas: lietuviai nori, bet nežino, kaip tai pasakyti22
Lytiškumo ugdymo ekspertai pastebi, kad apie nuogą kūną ir lytinius santykius suaugę lietuviai vis dar nemoka kalbėti be drovumo ar baimės. Ypač nejauku tada, kai reikia atsakyti į savo atžalų nepatogius klausimus. Pasak ekspertų, vieni klaus...
-
Klaiki situacija: apie savižudybes galvoja ir 9-mečiai22
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su sunkiomis mintimis apie baimę, vienatvę, savižalą ar net savižudybę, amžius jaunėja. Kasdien šiomis temomis įvyksta per 30 jaunuolių pokalbių su „Vaikų linijos&l...
-
Ši problema vadinama „santykių žudike“: gali virsti ne tik panieka, bet ir smurtu
Santuokos konsultantė išskyrė vieną pagrindinį ženklą, kuris parodo, kad santykiai veda tiesiai į skyrybas. ...
-
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją: taip sprendžia problemas?
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją. Tokius skaičius atskleidė kasmetė vaikų sveikatos patikra. Ekspertai aiškina, kad taip dalis vaikų elgiasi sąmoningai – badu ir kitaip žalodami save sprendžia įvairias pro...
-
Psichologė: vis mažesnius vaikus slegia sunkios mintys7
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su tokiomis sunkiomis mintimis, kaip baimė, nerimas, vienatvė, savižala ar net savižudybė, amžius jaunėja. Kasdien vien šiomis temomis įvyksta per 30 vaikų ir paauglių poka...
-
Vilniuje – dėmesys žmonėms su negalia: finansuos socialines dirbtuves1
Plėtodama kompleksinę asmenų su negalia integraciją, Vilniaus miesto savivaldybė finansuos socialinių dirbtuvių veiklą. ...
-
Kodėl rėkiame ant savo vaikų?3
Vaikas prašo jau penkto saldainio per vakarą ir, išgirdęs neigiamą atsakymą, krenta ant grindų, rėkia, kad esate patys blogiausi tėvai pasaulyje. Susivaldysite ir ramiai paaiškinsite, kad suprantate vaiko jausmus, tačiau saldainio ...
-
Specialistai laužo galvas dėl darželinukų: paprastas gyvenimas – nebeįdomus6
Mama Nora su ketverių sūnumi Mariumi renkasi, kokią knygutę paskaityti. Po skaitymo vaikai eis į kiemą žaisti, tačiau mamos neslepia, esą vaikai mažai laiko leidžia lauke ir mieliau renkasi veiklas namuose, nei lauke, todėl vaikų žaidimų aik&sca...