Praėjus metams nuo karo Donbase pradžios, Ukrainos ginkluotosios pajėgos toliau kovoja be tinkamos technikos ir reikiamos valstybės paramos.
Anonimai savanoriai
Atvykus į 54-osios brigados logistikos ir ryšių bataliono štabą, pasitinka dažnai matomas vaizdas: savanorių atiduotas automobilis "Moskvič", sugedęs autobusas, amerikietiškas furgonas ir trys vieninteliai iš Ukrainos valdžios gauti sunkvežimiai.
"Pagrindinė mūsų problema – transportas ir taikliųjų šaulių ginklai, – sako praporščikas Sergejus Aleksandrovičius. – Jau po to reikia sunkiosios ir bepilotės žvalgybos technikos."
Įsitikinti, kokia tragiška bataliono aprūpinimo technika situacija, nesunku. "Jeigu būtume turėję nors vieną gerą greitosios pagalbos mašiną, būtume išgelbėję daugiau savo žmonių", – pastebi bataliono vadas pulkininkas Sergejus. Vienintelis greitosios medicinos pagalbos transporto priemonę atstojantis automobilis – aštuntąjį dešimtmetį menantis GAZ, vadinamoji tabletė.
Medikų ir logistikos komandos, rizikuodamos savo žmonių gyvybe, važinėja šiuo pasenusiu automobiliu žaliojoje linijoje, aprūpindami būtiniausiomis reikmėmis priešakinius postus, kurių dauguma išsidėstę vos už 200–300 m nuo separatistų pozicijų.
Be greitosios pagalbos automobilių, stinga ir pačių medikų. "Pas mus medikai – kaip auksas. Yra žmogus, kuris anksčiau dirbo privačioje klinikoje, o atėjo pas mus į armiją savanoriu", – pasakoja Oksana, viena iš bataliono vadų. Kaip ir visi karininkai, ji nenori atskleisti savo pavardės – baiminasi dėl savo artimųjų ir savo saugumo.
Nesavanaudiška pagalba
Kaimyniniame tankistų batalione vieninteliai visureigiai – gauti iš Lietuvos, kuriems pinigus suaukojo individualūs asmenys. "Jeigu ne Lietuvos pagalba, neaišku, kaip būtume išgyvenę, – sako žvalgybos grupės narys Igoris. – Žiemą atvežė miegmaišių, dabar jau turime du gyvybiškai svarbius automobilius."
Dauguma pagalbą Ukrainai teikiančių lietuvių dirba individualiai – taip netgi paprasčiau. "Organizuoju viską pats, kada nereikėtų veltui švaistyti laiko važinėjant tarp susirinkimų, diskusijų, eikvojant laiką viešųjų ryšių akcijoms", – atvirauja Remigijus Kersnauskas.
Kadangi tokia veikla nėra vykdoma koordinuojant oficialioms nevyriausybinėms organizacijoms, šie lietuviai rizikuoja būti suimti Ukrainos pasienyje kaip kontrabandininkai.
Ar prireikus pagalba sugrįžtų? Atsakymas, matyt, nėra vienareikšmis. Desantininkų pozicijose prie Marjinkos, esančios 20 km nuo Donecko, Ukrainos savanorė Nataša paklausė karių: "Jeigu Lietuvoje dabar būtų kaip dabar Ukrainoje, kuris iš jūsų jiems taip padėtumėte?" Neatsakė nė vienas. "Jei atvirai, aš pati nežinau, kaip atsakyti", – neslepia ir Nataša.
Beveik istorinė rekonstrukcija
Brangi naktinio matymo įranga prieinama ne visiems, todėl esant sargyboje tenka pasikliauti savimi. 800 m nuo separatistų pozicijų, kur dirba diversantų grupės, Kolia ir Serioža sėdi aklinoje tamsoje, klausydami kiekvieno krebžtelėjimo.
"O ką daryti? Sėdime ir klausome. Jei separatistai žinotų, kad tokioje vietoje sėdi tankų mechanikai, mūsų čia greitai neliktų", – nusijuokia Kolia. Greta jo matyti 80 mm mortyros sprogmens palikta žymė.
Tačiau optimistas – ir kare optimistas. 54-osios brigados pulkininkas Sergejus skuba pasidžiaugti: "Viena, ką aš galiu pasakyti: mes išmokome kariauti."
Pirmoje gynybos linijoje prie Zolotė, nuolat apšaudomoje buvusioje šachtininkų gyvenvietėje, matyti du sunaikinti tankai. Vitalijus Ivanovičius – vienas tankistų vadų, lėtai prabyla: "Prieš metus statė tankus į pirmąją liniją, tarsi būtų buvęs antrasis pasaulinis karas... Juk dabar yra taikliųjų ginklų. Dabar tas debilas iš 93-iosios brigados yra šalies herojus ir sėdi Kijeve."
Laukia šaltoji taika?
Atidėta tarnybos pabaiga – pagrindinė karių pokalbių tema. Neoficialiais brigados karininkų duomenimis, daugiau nei 90 proc. žmonių jau yra atitarnavę dvylika mėnesių ir turėjo būti demobilizuoti.
"Atėjau pakeisti žmonių, kad draugai galėtų grįžti namo, o ne dėl to, kad būčiau kažkoks didelis patriotas", – atvirumu pribloškia tankistas Vladislavas.
"Dabar treniruojasi nauja pamaina karių, po truputį ir čia pasikeis žmonės, – sako tankų brigados vadas Petro Petrovičius. Afganistano karo veteranas jau buvo išėjęs į pensiją, tačiau, kilus karui, grįžo ir suformavo naują tankistų brigadą. "Bent jau toks planas..." – svarbią rotacijos sąlygą nurodo Petro.
Pirmosios šauktinių bangos mobilizacija buvo nukelta gavus žinių iš žvalgybos, kad separatistai rengiasi pulti. Pastarosios savaitės buvo tyliausios per visą karą. "Ši tyla kelia nerimą, – nuogąstauja Miša iš vieno priešakinių postų. – Kai šaudo, žinai, kad po to bus tylu. O dabar net nežinai, ko laukti."
Vienas galimų paaiškinimų – Rusija po truputį bando sukurti dar vieną įšaldytą konfliktą – panašų kaip Gruzijoje ar Moldovoje. "Aš manau, taip ir bus, – sako savanoris Kostia. – Karšta gal dar bus pusmetį ar metus, ir viskas."
Per pastarąsias dvi savaites 54-oji brigada prarado vieną žmogų – žuvo nuo paslėpto sprogmens. Tokio pobūdžio netektys toliau demoralizuoja likusius karius: diversantų išpuoliai alina ne mažiau nei nuolatinė kova.
"Aš armijoje jau nuo devintojo dešimtmečio, tačiau čia be 100 g neįmanoma išgyventi", – reziumuoja sovietų, Rusijos, o dabar – Ukrainos armijoje tarnaujantis Vitalijus Ivanovičius. "Pabuvusį Donbase atskirsi, net jei jis būtų be uniformos", – iškalbingai priduria žvalgybininkas Igoris.
