Nutilus mūšiams, karas Ukrainos savanoriams nesibaigia – jiems tenka prisitaikyti ir gyventi civilių gyvenimą. Dažnam jų būtina psichologinė pagalba, tačiau tai pripažįsta ne visi.
Iš bataliono pasitraukė
Kijevo Maidano aikštėje įvairiais animacinių filmų personažais persirengę gatvės artistai užgožia savanorius ir veteranus, renkančius pinigus Ukrainos kariuomenei. "Ei, nusifotografuojam!" – rikteli rusakalbis Peliukas Mikis.
Kol savanoriai rymo prie karinių dalinių simbolika išmargintų pustuščių plastikinių dėžių pinigams, aikštė, kurioje prasidėjo 2014-ųjų Maidano revoliucija, aidi nuo pranešimų apie ekskursijas į nuverstojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vilą.
Olegas, pravarde Desantas, prie bataliono "Dnipras-1" prisijungė gyvendamas Dniepropetrovske, kur patyrė separatizmo gimimą. "Per prorusiškas demonstracijas su keliais vyrais bandėme palaikyti taiką", – sako jis.
Olegas pasitraukė iš savanorių bataliono, augant nepasitikėjimui korumpuotais dalinio viršininkais. Grįžęs namo, jis tris mėnesius praleido kartu su šeima ir sūnumi, buvo pasinėręs į miesto socialinį gyvenimą – organizavo sporto užsiėmimus ir diskutavo su vietos politikais.
"Buvo paskelbtas susirinkimas Dniepropetrovske, skirtas Ilovaisko tragedijai paminėti. Atėjo tik pora šimtų žmonių. Vėliau tą pačią naktį vyko roko koncertas, kur visi šoko ir dainavo – vos sugebėjau susivaldyti", – sako jis.
Paliko pėdsaką pasąmonėje
Psichologinės pagalbos Olegas nesureikšmina: "Yra žmonių, kurie pergyveno Iloivaisko tragediją, kai turėjo surinkti savo draugų kūnų likučius. Aš to nemačiau."
Tačiau kovos žymių pasąmonėje liko. "Tik grįžęs puldavau ant žemės išgirdęs garsus, panašius į apšaudymą. Mano ketverių metų sūnus keistai žiūrėdavo į mane", – nusišypso Olegas.
"Žinoma, buvo sunku. Čia daug šviesų, parduotuvių – lyg karo ir nebūtų. Tačiau, žinoma, žmonės negali nustoti gyventi vien dėl to, kad vyksta konfliktas", – truktelėdamas pečiais sako vyras.
Psichologai savanoriai
"Sunkiausias dalykas buvo ne įveikti pirmąjį instinktą kovoti ar bėgti, bet per artilerijos apšaudymus sėdėti kartu su 20 žmonių vienoje slėptuvėje", – drebančiais pirštais prisidegęs cigaretę, į šalia sėdinčius psichologus kreipiasi Andrejus, vienas Kijeve esančios Ukrainos karo ligoninės pacientų.
Čia, karo ligoninėje Kijevo priemiestyje, kariai bando atsikratyti prisiminimų apie karą. "Su manim buvo boksininkas iš Dniepropetrovsko – tvirtai sudėtas, laimėjęs kelis čempionatus. Tačiau, kai nukrito pirmieji sviediniai, jis apsišlapino. Tokia realybė", – mintimis į praeitį grįžta Andrejus.
"Per futbolo varžybas vienas karys, priėjęs prie jaunesnių, ėmė rodyti kraupius vaizdo įrašus iš fronto. Kai šie paprašė atsitraukti aiškindami, kad nori pailsėti nuo visko, jis juos išvadino bailiais", – apie skirtingą vyrų santykį su prisiminimais pasakoja ligoninės savanorė Galina Koval.
Pirmajame kariškių ligoninės aukšte dirba grupė savanorių psichologų.
"Visi jie eina parūkyti į lauką ir užsuka pasitarti tik vienu, kaip jie sako, mažu, klausimu", – sako Vera Ševčenko, nevyriausybinės organizacijos "Psichologinė pagalba" koordinatorė. Šiandien šioje organizacijoje – 3–4 tūkst. savanorių, dirbančių visoje Ukrainoje.
"Šioje ligoninėje yra tik du oficialūs psichologai, kuriems algą moka kariuomenė. Jie turėtų padėti 600 karių", – apie nesuvokiamas darbo apimtis pasakoja Vera.
"Čia lyg antrasis frontas", – jai antrina Miroslava, medicinos studijas karo akademijoje baigusi jauna savanorė. – Ką išgirsti, tas lieka mumyse."
Lietuviu nepasitikėjo
Nuo karo Donbase pradžios praėjus metams, namuose karius pasitikdavo didėjanti apatija, o grįžus atgal į frontą – izoliacija.
"Kiekvieną naktį galvodavau apie tai, kas vyksta fronte, – grįžimą namo atsimena Vladislavas. – Pašokdavau 10 val. vakaro, nes tuomet fronte dažniausiai prasidėdavo apšaudymai. Teko pradėti miegoti atskirai nuo žmonos."
Seržantas Vova, klausydamas karių kalbų apie psichologines problemas, neištveria: "Tai tik kalbos. Tie, kuriems tikrai reikės pagalbos, tiesiog nutylės."
Lietuvis iš Vilniaus, pasivadinęs slapyvardžiu NATO, kartu su "Dešiniuoju sektorium" kovojo viename karščiausių fronto taškų Peskuose. NATO dalyvavo kovose ir prieš, ir po Minsko susitikimų. "Iš pradžių niekas manimi nepasitikėjo. Vadas davė man ginklą į rankas ir nuvedė į tranšėjas. Sako: matai tą fermą? Ten separatistai – šaudyk.
Ištuštinau kelias apkabas, tuomet pamatė, kad atvykau čia kovoti už Ukrainą."
"Kai kuriuos naktys buvo labai sunkios, nežinojau, ar išauš kita diena, – prisimena NATO. – Aš, manau, pasikeičiau kaip žmogus. Turiu žmoną ir du vaikus, kurie įkalbėjo mane vykti namo – geriau bus, jei papasakosiu apie tai, kas čia vyksta."
Sergejus, mechanikas iš tankų bataliono, naktį budėdamas stebėdavo akliną tamsą – brangi naktinio matymo įranga buvo neprieinama, todėl nuo kiekvieno garso čiupdavo ginklą. Instinktas nedingo ir užmigus barakuose – iš lovos šokdavo net ant grindų nukritus plastikiniam buteliui. Susivaldęs ir nusikeikęs vėl guldavo miegoti... Šiandien Sergejaus nebėra: likus vienai dienai iki kelionės namo, rugsėjo 21-ąją, jis žuvo per susišaudymą.
Pagalbos neprašo
"Žmonių prioritetai skirtingi, nes nesupranta dabartinės situacijos Ukrainoje, – sako Vladimiras Nebiras-Kyborgas. – Ukrainos prioritetas vienas – nacionalinis karas, kurį mes turime užbaigti."
Kai prasidėjo konfliktas Donbase, Vladimiras mokėsi karo akademijoje. Metęs mokslą jis įstojo į Ukrainos armijos gretas, kovėsi Donecko oro uoste. Grįžęs namo daug keliavo po Vakarų Ukrainą, susitikdavo su vaikais, moksleiviais. "Manau, tai labai svarbu – aš buvau ne ką vyresnis už juos", – pasakoja Vladimiras.
Jis gyveno kartu su kanadiečių šeima, jų ketverių ir septynerių metų vaikais. "Aš juos abu myliu. Mes praleidome daug laiko žaisdami ir kalbėdami, – nusišypso Vladimiras. – Nesijaučiu, kad man reikėtų psichologinės pagalbos. Esu vienas laimingiausių žmonių. Mano prioritetai ir požiūris į gyvenimą pasikeitė. Pažvelgęs atgal suprantu, ką išgyvenau", – sako Vladimiras.
Jį dar karo akademijoje pažinusi Miroslava apie Vladimirą ir kitus kovotojus sako be užuolankų: "Visi šie vyrai – tiesiog didvyriai. Bet faktiškai nė vienas iš jų nenori pripažinti, kad jiems reikia psichologinės pagalbos."
