Specialistai pabrėžia, kad gana ilgą laiką Nicoje buvo puikios sąlygos ekstremistams rastis.

Dešimtys anksčiau gyvenusių Nicoje prisijungė prie „Islamo valstybės“. O apskritai, analitikų skaičiavimu, apie 1700 žmonių iš Prancūzijos įsiliejo į šios grupuotės gretas. Kovoti į Siriją ir Iraką iš Tuniso išvyko apie 6,5 tūkst. žmonių.

Prancūzijoje apie 10 procentų, daugiausia iš visų Europos šalių, gyventojų sudaro musulmonai – tai reiškia, kad radikalių teroristinių grupuočių pasiuntiniai turi didelę auditoriją. Ekstremistai savo propagandą platina socialiniuose tinkluose, mažose bendruomenėse ir netgi kalėjimuose. Dabar beveik visi ekspertai sutaria, kad veiksmingiausia būtų siekti sumažinti Prancūzijos musulmonų bendruomenių radikalizacijos mastus, tačiau, atrodo, šiandien niekas nežino, kaip tai padaryti.

„Kodėl?“, – klausia kairuoliškas laikraštis „Liberation“ kitą rytą. Tai – pagrindinis klausimas, neišeinantis iš galvos visiems, kas matė, kaip 19 tonų sunkvežimis vagoja Bastilijos paėmimo fejerverkų stebėti susirinkusią minią Nicos Anglų promenadoje. Ieškant atsakymo į „Kodėl“ galima pradėti nuo „kas?“

31-erių metų Mohamedas Lahouaiejas-Bouhlelis – iš Šiaurės Tuniso, kur dar vis gyvena jo šeima. Nematęs jos nuo 2012-ųjų, kai buvo atvykęs į sesers vestuves, likus kelioms dienoms iki žudynių, M. Lahouaiejas-Bouhlelis tėvams ir broliams perdavė beveik 100 000 eurų. Ne paštu, o per tarpininkus. Iš kur pinigai – šeima teigia nežinanti, tačiau įsitikinusi, kad tai jo 8-erių metų darbo Prancūzijoje santaupos. Kaip tiek galėjo sutaupyti kurjeriu dirbęs vyras – neaišku.

Tėvo teigimu, sūnus turėjęs agresijos priepuolių, tačiau jokio ryšio su religija. Nevaikščiojęs į kaimynystėje buvusią mečetę, gėręs alkoholį – tvirtina ir M. Lahouaiejo-Bouhlelio kaimynai, tačiau paskutinėmis šaudynių su policija minutėmis neva šaukęs „Allahu Akbar“ („Dievas yra didis“). Gyvenęs buvusiame darbininkų, dabar daugiausia arabiškame Nicos Les Abattoir rajone, į kurį persikėlė paliktas žmonos, nes ją mušė. Žmona pasiliko ir tris vaikus, tad po skyrybų vyras gyveno vienas, ramiai ir vienišai, net nesisveikindavęs laiptinėje.

M. Lahouaiejas-Bouhlelis buvo žinomas Prancūzijos policijai dėl smulkių vagysčių, smurto ir grasinimų, tačiau visai nežinomas vidaus saugumui, kurios du trečdaliai, anot jos vadovo, dabar dirba su įtariamaisiais terorizmu.

Visa tai – atstumto, vienišo ir smurtingo, neapykantos visam aplinkiniam pasauliui pritvinkusio žudiko portretas. Blogas, nepraktikuojantis musulmonas, kurio pirmoji auka anglų promenadoje – praktikavusi, dievobaiminga, hidžabą dėvėjusi musulmonė iš tos pačios Nicos.

„Islamo valstybė“ kaip savo karį tunisietį pristato tik po kelių dienų nuo žudynių, tad Prancūzijos teisėsauga nežino, ar vyras veikė savanoriškai, tiesiog įkvėptas islamistų, ar buvo jų kontroliuojamas.

„Kaip ir per kitus nesenus įvykius, net jei „DAESH“ [„Islamo valstybė“ – LRT.lt] neorganizavo šio išpuolio, „DAESH“ įkvepia teroristinį mąstymą, su kuriuo kovojame. Todėl privalome toliau kovoti užsienyje, tęsti kovą su „DAESH“ ten, kur jie yra, taip pat ir mūsų teritorijoje, kad užtikrintume Prancūzijos žmonių saugumą", – teigia Prancūzijos gynybos ministras Jeanas-Yvesas Le Drianas.

Tačiau ką tiksliai turi padaryti Prancūzija, kad išvengtų tokių išpuolių kaip šis? Juk šį kartą – jokių sprogmenų ir jokios patirties kovose Sirijoje ar Irake, nors tokių, grįžusių į šalį „Islamo valstybės“ kovotojų, anot Prancūzijos vidaus žvalgybos vadovo, gegužę šalyje galėtų būti apie 400–500.

2014 m. „Islamo valstybės“ atstovas Abu-Muhammadas al-Adnanis al-Shamis, už kurį Jungtinės Valstijos žada kelių milijonų dolerių atlygį, „kalifato karius“ radijo žinute skatino naudoti bet kokius įmanomus ginklus. „Jei negalite mesti bombos ar iššauti, pervažiuokite juos savo automobiliu“, – tada kalbėjo jis. Perskaityti tokius raginimus internete panašiems kaip M. Lahouaiejas-Bouhlelis – neradusiems savo vietos Prancūzijos visuomenėje imigrantams iš musulmoniškų valstybių ar jų palikuoniams uždaruose Prancūzijos didmiesčių rajonuose – sukliudyti sunku.

Sutelkusi 90 000 saugumo pareigūnų Europos futbolo čempionatui, Prancūzija dabar žada dar labiau didinti saugumą, šitaip kairiųjų kritikuojama artėjant prie policinės valstybės, tačiau iki šiol didesnis karių skaičius gatvėse, „Islamo valstybės“ bombardavimas iš oro bei sekimo didinimas Prancūzijoje išvengti dar vienos tragedijos nepadėjo.

Tuo metu Prancūzijos gatvėse tvirtai kalbama, kad nebegalima užsimerkti į dažnėjančius kraupius išpuolius šalyje.

„Nenorime būti islamologais, tačiau turime pasakyti, jog kas per daug, tas nesveika. Negalime užsimerkti ir žiūrėti, kaip mūsų draugai, moterys, vaikai žudomi be galimybės apsiginti. Ir visa tai 9-iais iš 10-ies kartų – įsivaizduojamo Dievo vardu“, – teigia prancūzas Bernard`as Trellu.

Tačiau tikintiems Prancūzijos musulmonams Dievas ne įsivaizduojamas, o labai realus, davęs aiškius nurodymus, kaip turi gyventi tikintis, ir kas kartą, kai iš musulmoniškos kilmės Prancūzijos gyventojų ar piliečių kas nors įvykdo išpuolį, praktikuojančios bendruomenės reakcija labai panaši, kaip ir šį kartą.

„Islamas – ne tai, jis [M. Lahouaiejas-Bouhlelis  – LRT.lt] nereprezentuoja islamo, jis nepraktikavo, nesimeldė ir, anot kaimynų, nesilaikė ramadano, todėl jis išvis nieko neatspindi ir tėra psichopatas, kurio psichiniu silpnumu pasinaudojo teroristai. Štai kas nutiko“, – tvirtina Nicos gyventoja Sana Toujmi.

Šitaip išsižadamas musulmonų M. Lahouaiejas-Bouhlelis  vis dėlto netampa ir krikščioniu. Arabas, kurio kratosi jo tėvynė Tunisas, tačiau kaip svetimą mato ir Prancūzija. Žmogus, kaimynui žadėjęs, jog pasaulis dar išgirs jo pavardę. Žmogus, įrodęs, kad egzistavo, žūdamas pats ir nužudydamas 84 kitus, įvairių tautybių ir religijų žmones.