Sunaikinti "Islamo valstybę" (IS) jie nori, tačiau rizikuoti karių gyvybe ir siųsti juos į frontą – ne. Pasaulio galingųjų valstybių lyderiai kol kas tik šneka, bet realių veiksmų, išskyrus iš lėktuvų laidomas bombas, nesiima.

Skirtingos pozicijos

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as IS paskelbė karą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad jis griežtai nubaus džihadistus, kurie surengė teroro aktą lėktuve virš Egipto Sinajaus pusiasalio. Jungtinių Valstijų vadovas Barackas Obama taip pat pažadėjo "sunaikinti barbarų teroristų organizaciją".

Regis, didžiųjų pasaulio valstybių vadovai, nepaisant jų nesutarimų kitais klausimais, sutinka, kad kalifatas – tai piktžolė, kurią reikia išrauti su šaknimis. Tik kaip tą padaryti?

Viena vertus, būtų galima organizuoti plačią tarptautinę koaliciją, panašią į tą, kuri iš Kuveito išstūmė buvusio Irako lyderio Saddamo Husseino karius. Bet tuomet vis dėlto reikėtų siųsti sausumos pajėgas į Siriją, kaip tą darė amerikiečiai 1991 m. O to bent jau kol kas niekas nenori daryti.

Galima kovoti kitų rankomis – toks antras pasirinkimas. Tik kieno? Vakarų šalys laikosi nuostatos, kad palaikyti reikėtų vadinamuosius nuosaikiuosius sukilėlius, kurie kaunasi tiek su islamistais, tiek Damasko režimu. Rusija laikosi kitokios pozicijos. Kremliaus teigimu, remti reikia Sirijos vyriausybės pajėgas, mat šios, be kurdų Irake ir Sirijoje, realiai yra vienintelė pajėgi karinė jėga ant žemės, galinti mesti iššūkį kalifatui.

Bendradarbiavimas įmanomas?

Yra ir kitų problemų. Viena iš jų – Vakarų nepasitikėjimas Rusija. Šiuo atveju Vakarų galingosios valstybės veikiausiai nebūtų linkusios veikti išvien su Rusijos kariuomene.

Kita vertus, tam tikrų bendradarbiavimo ženklų vis dėlto yra. Prancūzijos naikintuvai surengė antskrydžius islamistų faktinėje sostinėje Rakoje, gaudami žvalgybinę informaciją iš JAV. Tuo tarpu V.Putinas pareiškė, kad davė įsakymą šalies generolams glaudžiai bendradarbiauti su Prancūzijos kolegomis. Dėl antskrydžių Maskva susitarė net su Vašingtonu – didžiausiu Rusijos oponentu. Tokiu būdu siekiama išvengti galimų naikintuvų susidūrimų virš Sirijos.

Nepaisant šių įvykių, kalbų kol kas tebėra daugiau nei nuveiktų darbų.

Štai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas, šalies parlamente kalbėdamas apie planus prisidėti prie oro kampanijos prieš džihadistus, akcentavo pirmiausia savo šalies vaidmenį, tačiau apie bendrą koalicinį darbą su kitomis operacijoje prieš IS dalyvaujančiomis galingosiomis valstybėmis nekalbėjo.

Jordanijos karalius Abdula II, kurio šalis – viena iš Amerikos suburtos koalicijos kovai prieš kalifatą narių, pastebėjo, kad kova su IS – visų musulmonų bendras reikalas, tačiau taip pat nešnekėjo apie galimybę suburti kokią nors, kad ir musulmoniškų valstybių, koaliciją prieš džihadistus.

Galiausiai ir Jungtinės Valstijos akcentavo, kad dabartinė koalicija jas tenkina ir nėra reikalo į ją įtraukti dar ką nors. Čia, žinoma, kalbama apie V.Putiną.

Reikia sausumos pajėgų

Be antžeminių pajėgų kalifatas vargiai gali būti nugalėtas. Pasak ekspertų, bombos, šiuo metu laidomos iš lėktuvų, nieko reikšmingo nepadarys.

Tokios nuomonės laikosi ne tik nepriklausomi analitikai, bet ir kai kurie B.Obamos patarėjai.

Peteris Mansooras, į atsargą pasitraukęs Jungtinių Valstijų kariuomenės pulkininkas, buvęs generolo Davido Petraeuso štabo Irake vykdomasis pareigūnas, pažymėjo: "Nepilotuojami orlaiviai, oro smūgiai – tai ginklai, naudojami kare, tačiau jie tikrai nėra ir negali būti strategija. Akivaizdu, kad jeigu siekiama ką nors reikšmingo padaryti, būtinos stiprios sausumos pajėgos."

Su tuo sutiko Davidas E.Johnsonas, taip pat buvęs Amerikos armijos pulkininkas: "Stiprios sausumos pajėgos – fundamentali sąlyga. Bet naivu tikėtis, kad darbą, kurį tos pajėgos turėtų atlikti, gali padaryti dabar Sirijoje konfliktuojančios pusės."

"Prezidentas tvirtina, kad nori sunaikinti IS, tačiau to juk nepadarysi papildomais antskrydžiais", – taip pat pastebėjo buvęs JAV ambasadorius Irake Jamesas Jeffrey.

Galiausiai Buckas Sextonas, buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos kovos su terorizmu ekspertas, pridūrė: "Jeigu planuojama sunaikinti kalifatą, šios kovos priešakyje turi būti JAV elitiniai kariuomenės daliniai."

Kas, už ką ir prieš ką?

Kas šiuo metu kovoja su džihadistais ant žemės?

Rimčiausia jėga – tai kurdų tiek Sirijoje, tiek Irake sukarintos grupuotės. Taip pat tai Sirijos vyriausybės pajėgos, kurias iš oro palaiko Rusija. Trečioji jėga – įvairios grupuotės Sirijoje, Vakaruose vadinamos nuosaikiąja opozicija, nors tarp jų yra nemažai radikalių organizacijų, pavyzdžiui, "Al-Nusra", kurią tos pačios Vakarų valstybės laiko teroristine. Ketvirta – konflikte dar dalyvauja Irano kariuomenė ir šiitiškos valstybės remiamos šiitų sukarintos grupės bei Irako saugumo pajėgos.

2001 m. Afganistane verčiant Talibano režimą dalyvavo vadinamasis Šiaurės Aljansas – įvairių opozicinių Talibanui karinių jėgų sąjunga. Tačiau Šiaurės Aljansą sudarė gana patyrusios karinės pajėgos, suvaidinusios reikšmingą vaidmenį triuškinant SSRS pajėgas Afganistane XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Be to, ir Jungtinių Valstijų įsipareigojimas nuversti Talibaną buvo reikšmingas. Vien šturmuojant Kandaharo miestą dalyvavo per tūkstantį amerikiečių jūrų pėstininkų.

Net ir turėdamas tokias pajėgas, Talibanas sugebėjo išlaikyti įtaką ne tik pietinėje Afganistano dalyje, bet ir Afganistano ir Pakistano pasienio regionuose. Persilaužymas pasiektas tik tada, kai JAV dislokavo apie 100 tūkst. karių toje šalyje.

Vis dėlto bandymas suformuoti Sirijoje sukilėlių kariuomenę, kuri, viena vertus, kovotų su Damasko režimu, kita vertus – su kalifatu, žlugo. 500 mln. JAV dolerių kainavusi CŽV programa praėjusį mėnesį buvo faktiškai sustabdyta. Irako kariuomenė, kuriai sukurti buvo skirtos milžiniškos sumos, taip pat nesugebėjo atremti islamistų puolimo šalies šiaurėje prieš pusantrų metų.

Šiitų grupuotėms, palaikomoms Irano, sekėsi geriau, tačiau Bagdado vyriausybė, regis, nekelia tikslo sunaikinti islamistų –  veikiau kalifatą nustumti į Siriją. Kurdai taip pat nėra linkę kovoti su islamistais iki paskutinio kraujo lašo, o B.al-Assado pajėgos, palaikomas Rusijos, dabar sutelkė dėmesį į tas grupuotes, kurios tiesiogiai grasina jo valdžiai. Tad kalifatas tarsi lieka šios kovos paraštėse.

Kodėl nesiunčia karių?

Kodėl pasaulio galingosios valstybės nesiunčia sausumos pajėgų į Siriją kovoti su kalifatu?

B.Obama, ko gero, turi daugiausia priežasčių to nedaryti: amerikiečiai jam vargu ar dovanotų, jeigu jis veltųsi į konfliktą po dviejų nesėkmingų jo pirmtako George'o W.Busho intervencijų į Iraką ir Afganistaną. Maža to, B.Obama pažadėjo, kad jis užbaigs pirmtako karines kampanijas, ir už tai net gavo Nobelio taikos premiją.

Galiausiai B.Obamos kadencija artėja prie pabaigos. Tad didelio suinteresuotumo ką nors iš esmės spręsti Sirijoje ir Irake dabartinė administracija neberodo.

V.Putinas, kuriam kadencijos pabaiga neaktuali, taip pat nenorėtų lipti ant to paties grėblio, ant kurio kadaise užmynė SSRS Afganistane. Dar sunkiau tikėtis, kad tūkstančius karių į Siriją vienašališkai pasiųstų NATO narės iš Europos. Didžioji Britanija dar tebediskutuoja apie 2003 m. invaziją į Iraką, o Prancūzija, nors tarsi ir labiausiai suinteresuota sunaikinti kalifatą, kol kas ieško diplomatinių sprendimų.

Tiesa, dar lieka Turkija – antroji pagal karinę galią Šiaurės Atlanto Aljanso narė (po Jungtinių Valstijų). Tačiau premjeras Ahmetas Davutoglu leido aiškiai suprasti, kad vienašališkai Ankara neveiks.

Arabų šalių karinės pajėgos – silpnokos. Štai Jordanija turi 100 tūkst. karių, iš kurių – 12 tūkst. specialiosios paskirties daliniai. Tačiau jie dislokuoti Jordanijos pasienyje su Iraku bei Sirija ir tikrai turi ką veikti.

Galėtų Amerika

O kodėl ne koalicija, panaši į tą, kuri buvo suformuota Persijos įlankos karo metu?

Grynai taktiškai tokia koalicija sukeltų nemažai problemų. Daugelis karybos ekspertų yra pažymėję, kad Afganistano misija nebuvo sėkminga, nes buvo paversta daugiašale NATO misija. Tuo tarpu Persijos įlankos karo metu pagrindinė dalis karinių veiksmų teko būtent Amerikos kariams. Kitos šalys, pavyzdžiui, arabų, tik finansavo operaciją, bet nebuvo aktyvios kariškai.

Ko gero, efektyviausia ir greičiausia būtų, jei karinį smūgį kalifatui suduotų JAV karinės pajėgos, kurios veiktų Sirijoje nepriklausomai nuo kitų šalių, nors ir koordinuodamos savo veiksmus su, pavyzdžiui, Rusijos pajėgomis tam, kad būtų išvengta susidūrimų.

Tiesa, toks scenarijus bent kol kas atrodo neįmanomas, nes B.Obama ir jo kolegos iš kitų pasaulio valstybių, dalyvaujančių operacijoje Sirijoje, siekia, kad ta misija būtų kuo saugesnė jų kariams.